Giesmininkai

 

Vienas šeimininkas labai prastai užlaikė savo gyvulius: šuniui retai kada duodavo ėsti, gaidžiui nepaberdavo grūdų. Žmogus nuolat burnodavo ant jų ir bardavo. Ilgai kentėjo šuo ir gaidys, kol nutarė pabėgti nuo šeimininko. Taip ir padarė: vieną dieną jiedu paliko sodybą ir patraukė miškan.

Bekeliaudami mišku ir vakaro sulaukė. Kol sutemo, gaidys sau laktą susirado ant aukštos ąžuolo šakos, o šuo susiruošė sau guolį to ąžuolo drevėje. Taip jiedu ir išmiegojo visą naktį.

 

Kai ėmė aušti, gaidelis, kaip buvo įpratęs, pradėjo aušrą sveikinti. Suplasnojo sparnais ir skardžiai užgiedojo, kiek tik gerklė leido.

O tuo metu mirku iš naktinės medžioklės grįžinėjo laputė kūmutė. Užgirdo ji gaidžio giesmę. Klauso ir nesupranta, iš kur čia tas gaidys miške atsirado. Tuo metu gaidelis užgiedojo antrąkart. Lapei to ir tereikėjo. Ji tekina pasileido į tą pusę, kur aidėjo gaidžio giesmė. Pribėgus prie ąžuolo mato – tupi ant šakos gaidys ir gieda, kiek jėgos leidžia, dargi sparnais paplasnodamas.

 

Žiūri kūmutė ir galvoja: „Reikia tą gaidį žemyn nuvilioti, sugauti ir suėsti“. Pakėlusi snukutį aukštyn pradėjo meiliai suokti:

- Sveikas gyvas, mielasis gaideli. Tu taip gražiai giedi. Esi vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Tik pagalvok, kaip gražiai mudu abudu galėtume pagiedoti. Nusileisk žemėn, kad galėtume kartu giesmeles traukti.

 

- Kokoko, tai kad aš čia esu ne vienas, - atsakė gaidys. – Žemiau apsistojęs mano draugas, bet jis dar miega. Pabelsk į drevę. Jis galės prie mūsų choro prisijungti.

Laputė, pamaniusi, kad tas gaidžio draugas – dar vienas gaidys, labai nudžiugo: „O, du gaidžiai geriau nei vienas!“ Nieko nelaukusi ji pabeldė letenėle į ąžuolą ir pasiruošę čiupti išlendantį gaidį. Tačiau iš drevės staiga iššokęs šuo čiupo pačią laputę už sprando.

Taip vieto sočių pusryčių kūmutė pati prakišo savo kailį.

 

Lietuvių liaudies pasaka

---

 

    Lietaus pramoga

 

Dvynukai Tomas ir Benas labai mėgo per dienas žaisti savo namų kieme. Tačiau kai vieną rytą užėjo lietus, jie liūdnai spoksojo pro langą į pilką dangų.

- Šiandien mes negalėsime eiti į lauką, - skundėsi Tomas. – Žiūrėk, jau pradeda smarkiai lyti. O aš taip norėjau pažaisti lauke su draugais.

- Aš irgi labai norėjau eiti į kiemą, - nusiminė Benas, nes visus jo žaidimų planus sugadino lietus.

- Neliūdėkit, brangieji, - pasakė jų tėvelis. – Juk galite šiandien namuose pažaisti su žaislais. Lietus vistiek kada nors baigsis, gal net rytoj – tada ir pažaisite kieme.

 

Berniukai pradėjo žaisti savo kambaryje, bet jiems greitai nusibodo visi žaislai. Tada bandė piešti, vartyti knygeles, vėl žaisti. Jie nuolat žvilgčiojo pro langą, tikėdamiesi, kad lietus jau baigės. O šis, kaip tyčia, pylė vis smarkiau ir smarkiau.

- Pažiūrėk į tuos didelius lietaus lašus, - paniuręs tarė Benas, eilinį kartą spoksodamas pro langą. – Kuo smarkiau lyja, tuo greičiau jie teka... Žiūrėk, kaip vinguriuoja per stiklą, kaip koks upelis. Sugalvojau! Žaiskime lenktynes su lietaus lašais.

 

Tomas džiaugsmingai sutiko, ir netrukus berniukai visiškai įsitraukė į žaidimą. Jie su dideliu susidomėjimu stebėjo, kaip pasirinkti lietaus lašeliai vienas paskui kitą riedėjo per lango stiklą žemyn. Berniukai kartais net šūkčiojo iš susijaudinimo, ragindami savuosius lašelius paskubėti. Ant stiklo vyko tikrų tikriausios varžybos!

Tačiau kas gi laimėjo visas lašų lenktynes, taip ir liko neaišku. Berniukams buvo taip įdomu stebėti vandens lašelių keliones, kad visiškai pamiršo skaičiuoti! Svarbiausia, kad jiems nebuvo nuobodu. Benas su Tomu suprato, jog ir lyjant lietui galima smagiai leisti laiką.

 

Agnė Mudėnienė

---

 

    Peštukai voveriukai Vėja ir Striksas

 

Po aukšta egle, kurios drevėje gyveno voverių šeimyna, aidėjo pikti šauksmai.

- Atiduok, čia mano kamuolys! – šaukė Vėja.

- Ne tavo, mano! – rėkė Striksas.

 

Smarkieji voveriukai dvynukai pešėsi dėl gražaus apvalaus kaštono branduolio, su kuriuo jie smagiai žaisdavo futbolą . Vėja įsikibusi traukė kamuoliuką į vieną pusę, Striksas tempė į kitą. Atrodė, kad jų peštynėms nebus galo, o nuo aštrių nagiukų kaštonas jau buvo gerokai nukentėjęs…

- Jei tučtuojau nepaleisi, - piktai pagrasino Striksas, - išspardysiu tavo gilių kolekciją!

- O jeigu tu nepaleisi, - atšovė Vėja, - aš sudraskysiu tavo mylimiausią knygelę!

 

- Arba paleisk, - pradėjo šaukti Striksas, - arba sulaužysiu tavo sūpynes!

- Ne, tu paleisk, - staugė Vėja, - nes kitaip aš sutrypsiu tavo gimtadienio tortą!

- Jeigu tu neatiduosi man kamuolio, - nesavu balsu klykė Striksas, - aš sujauksiu visą tavo kambarį!

- O jei tu nepaleisi, - jau spiegė Vėja, - aš išmesiu iš namų visus tavo žaislus!

 

- O jeigu jūs abu nenurimsit ir nenustosit rėkti, negausite traškių sausainėlių  prie arbatos, - ramiai pasakė mama Voverė.

Tai išgirdę mažieji voveriukai nurimo ir kurį laiką nebesigirdėjo nė menkiausio cyptelėjimo.

O netoliese gyvenančios kiškių šeimynos tėveliai tik palingavo galvas. Jeigu jų mažyliai, kurių yra ne du, o visas pulkelis - net septynetas – taip pyktųsi, būtų tikrai liūdna. Tačiau kiškučiai moka dalintis savo žaislais, nes žino, kad draugiškai žaisti yra daug smagiau nei peštis.

 

Rasuolė Aleksaitė

 

   Upelis pabudo

 

Pirmoji pabudo nendrė. Ji apsidairė, palingavo galvą:

- Upelis miega.

Pažvelgė į rausvą aušros ruoželį, pasiklausė.

 

Pabudo augęs ant kranto gluosnis. Pasipurtė nuo gaivaus ryto vėjelio, raselę pajudino.

- Ai! - riktelėjo raselė ir nukrito ant žiogo nugaros. Žiogas pakėlė galvą, pasiražė ir suplasnojo sparneliais.

- Oi! – išsigando raselė ir nukrito ant varpelio.

- Dzin-dzin-dzin, - suskambo varpelis ir pažadino ramunėlę. Ramunėlė pajudino neužmirštuolę. Ir taip pamažu suskambo visa pieva.

 

- Trak-tak-tak! – tarsi šaudė už kaimo traktorius. Kiemo gaidys suplakė sparnais ir išgąstingai suriko:

- Kakariekū!  Kelkitės. Pramiegojote. Kakariekū! 

- Štai matai, - sušlamėjo nendrė. – Aplinkui visi jau nubudo. Atsibusk, upeli.

 

Rūsčiai šnara nendrė, o upelis tyli, nekruta.

- Vargas su tavim. Saulė keliasi, o tu dar miegi.

Sušvito pievoje pirmieji spinduliai. Nuo kranto pūstelėjo vėjelis. Nusišypsojo upelis, sujudėjo lengvomis bangelėmis ir tarė:

- O aš visai nemiegu. Aš klausausi, kaip aplinkui viskas bunda.

 

Vitalijus Biriukovas

---

 

   Psichoterapinė pasaka

 

Sako, buvo Ožiukas, kuris norėjo badytis... Kur Kaktusas apie tai išgirdo? Aha, pagaliau atsiminė. Mama skaitė savo Mergaitei pasaką.

Taip taip, praėjusį sekmadienį, vakare, jos sėdėjo minkštame senoviniame fotelyje, užsidegusios jaukią rausvą lemputę ir tyliai skaitė. Abi laukė Tėčio pareinant. Jis dažnai kažkur užtrukdavo, ir tada degdavo šilta rausva lemputė, skleisdama švelnių šešėlių nėrinius.

 

O kai sugrįždavo Tėtis, kambaryje uždegdavo storą pilvotą šviestuvą palubėje. Kaktusui labiau patiko rausvoji lemputė. Jos šviesa buvo panaši į žiedą, kurį jis stropiai išskleisdavo kiekvieną pavasarį. Tačiau Mamai su Mergaite, atrodo, labiau patikdavo degintį storajį šviestuvą. Tada jos būdavo linksmesnės, daugiau ir garsiau šnekėdavosi.

 

Kaktusas vėl sugrįžta prie savo minties apie Ožiuką, kuris norėjo badytis. Jo nuotaika visai surūgo. Mat Kaktusas irgi nori badytis. Bėda, kad jis neturi spyglių. Tikrų spyglių, tokių kaip kaimynų kaktuso.

Jis dažnai mato, kaip lange priešais, kur stovi išdidus gražuolis ilgais spygliais, pasirodo senutė su laistytuvu, atsargiai pilsto vandenį iš visų pusių ir beveik visada įsiduria. Spygliuotis labai išsikerojęs, ir, jį laistant, tenka vikriai suktis, kad nesusižeistum. O Senutei, matyt, jau nebepavyksta.

 

Kaktusas negirdi, ką sako tuo metu Senutė, bet mato, kaip ji kaskart staigiu judesiu atitraukia ranką nuo Gražuolio. Jos veidas skausmingai susiraukia, o po to tenka traukti iš rankos spyglį. Štai kiek kančių kitiems teikia tas begėdis!

O jis pats? Juk jis visai nesibado, spyglių vietoje stypso tik švelnūs stagariukai. Pasibaisėtina. Gėda stovėti ant lango. Laisto jį visi kažkaip abejingai, be jokio jausmo. Tik kartą per metus, kai ant jo užsidega rausvas žiedas, visi šypsosi, rodo kitiems. Tai trunka neilgai.

 

Be to, tai moka padaryti ir kaimynų kaktusas. Tik jam pavyksta kur kas šauniau, žiedas būna raudonas, plieskia kaip degantis laužas, ir visi jį pastebi beveik nuo gatvės pradžios. Maža to, tas pamaiva puikuojasi žiedu net du kartus per metus...

Kaktuso nuotaika visiškai subjuro. Jis žinojo, kad pavydėti negražu,- Tėtis dažnai tai primindavo Mergaitei. Jis nepavydėjo kaimynų Gražuoliui, tačiau nemėgo jo prasto skonio ir įžūlumo. Na kur tai matyta - žydėti du kartus per metus ir dar ryškiais, raudonais lėkštais žiedais, kuriuos visi pastebi iš toli. Jokio subtilumo. Kai labai supykdavo, Kaktusas kaimyną pravardžiuodavo isteriku. Šitą žodį jis išmoko iš Tėčio,- kartą jis taip pavadino Mamą.

 

Nelabai Kaktusui patiko ir Mama. Ji dažnai mėgo pašūkauti, ypač ant Tėčio. Apskritai, Kaktuso nuomone, Mama buvo keistoka - tai švelni, maloni, tai suirzusi, priekabi. Ji labai mėgo raudoną spalvą. Žodžiu, ji buvo net kažkuo panaši į kaimynų kaktusą. Tiesa, ji nemokėjo badytis, bet, atrodo, galėjo įgelti,- taip bent sakė Tėtis.

Jo mintys vėl nukrypo prie tų žmonių. Lyg būtų maža savų problemų. Taip, Kaktusas nepavydi, o tik nemėgsta kaimyno. Nemėgsta dėl to, kad pats neturi spyglių, kad švelnų rausvą žiedą sukrauna tik kartą per metus ir susilaukia labai mažai dėmesio. O jo taip trūksta! Viešpatie, lygiai taip pat sako ir Mama Tėčiui.

 

Liūdniausia vis dėlto, kad jis nemoka badytis. Ak, kaip jis badytųsi, jei turėtų spyglius! Jausdami jo spygliuotą charakterį, visi išgyventų tik dėl jo. Kaip būtų gera gyventi, jei turėtum spyglių. Jaustumeis stiprus, galingas, gražus. Badytum visus, kiek tik nori.

Kaktusas neskaudintų tik Mergaitės. Ji dar visai nedidelė ir visai nepanaši nei į Mamą, nei į Tėtį, nei į kaimynų kaktusą. Ji miela svajotoja, mėgsta piešti gėles, žinoma, ir kaktusus. Gražiai skambina pianinu, kalba tyliai ir dėvi puikią rausvą suknelę...

 

Tėtis, atrodo, neblogas žmogus. Tiesa, jis retai būna namuose ir dažnai kalba ne visai suprantamais žodžiais. Kaktusas girdėjo, kad jis gydo žmones, kažką tyrinėja ir yra labai užsiėmęs. Beje, jis niekada nelaisto Kaktuso. O tai jau nemažas trūkumas. Tėtį už tai galima ir pabadyti. Mamai galima įdurti, kad ji panaši į kaimynų kaktusą.

 

Čia Kaktuso mintis nutraukia baisus trenksmas. Na ir kas galėjo pagalvoti! Nuo kaimynų lango krenta gražuolis kaktusas. Krenta, pastumtas kažkokios jaunos moters. Ji susiraukusi čiulpia pirštą. Viskas aišku: jaunajai moteriai neužteko kantrybės, įsidūrusi ji išstūmė Gražuolį lauk.

Kaktusui ėmė darytis nejauku. Jam net pagailo iškritusio vargšo. Tokios pabaigos kaktusas tikrai neiįsivaizdavo. Naktį Kaktusui trukdė miegoti atsiradusi nauja mintis - gal ir neverta badytis?

 

Visiškai Kaktuso mąstyseną pakeitė įvykiai jų namuose. Dingo Tėtis. Taip taip, jis visai nebepareina namo. Po mėnesio, išklausęs visų kalbų, Kaktusas padarė tokią išvadą - Tėtis negalėjo išmesti Mamos pro langą, todėl išėjo pats.

Mama labai pasikeitė. Tapo tyli, liūdna, niekam nebeįgelia. Tiesiog gaila į ją žiūrėti.

Mergaitę dar prieš šiuos baisius įvykius išsivežė Močiutė. Gerai, kad ji visko nematė.

 

Dar mėnesį pagalvojęs, Kaktusas priėjo išvadą, kad taip įvyko dėl to, jog Mama badėsi, mokėjo įgelti. Matyt, išties neverta badytis. Tai prie gero neveda.

Kaktusas mokėjo daryti išvadas. Noras badytis vis mažėjo.

Jis sukrovė pavasarinį žiedą. Kažkodėl išsiskleidė kaip niekada puikus, ypatingo rausvumo žiedas. Tik vėliau Kaktusas supras, kas šįkart jo žiedą maitino - išnykstantis noras badytis. Taip atsivėrė kelias stipriausiems ir gražiausiems jo žalios sielos syvams...

 

Paskui prasidėjo stebuklai, visai kaip tikroje pasakoje. Kaktusas girdėjo, kaip Mama paskambino Tėčiui ir pasakė, kad vėl pražydo Kaktusas. Kaip tada... Kada, Kaktusas neatsimena, jis, matyt, dar buvo labai mažas. Tačiau, ko gero, tai buvo reikšmingas įvykis Mamos ir Tėčio gyvenime.

Pajutęs savo svarbą, įkvėptas tokių gražių jausmų, Kaktusas sukrovė ir antrą žiedą! Tokio įvykio nebuvo niekada.

Tos dienos vakare jau prasidėjo neįtikėtini įvykiai. Visų pirma atėjo Tėtis. Vėl degė storasis šviestuvas palubėje. Tėčio su Mama negalėjai atpažinti - jų pokalbyje Kaktusas girdėjo muziką. Jam buvo net neįdomu, apie ką jie kalbėjosi. Jis tik klausėsi žodžių ir balsų simfonijos.

 

Rytą Kaktusą pažadino skambus Mergaitės balsas. Kaktusas apsidairė ir pamatė prie jo stovinčius Močiutę, Mergaitę, Tėtį ir Mamą. Už lango stiepėsi dar keli nepažįstami žmonės. Visi žiūrėjo į jį, Kaktusą! Tada ir Kaktusas pasižiūrėjo į save, bet savęs nerado, nes visas jo paviršius švytėjo nuostabiais rausvais žiedais.

Kaip, kodėl, iš kur?! Kaktusas jautėsi pernelyg laimingas, kad galėtų tai aiškintis. Vėliau jis supras, kad neverta badytis.

 

Kristina Ona Polukordienė

Šaltinis: Jaunimo psichologinės paramos centro internetinė svetainė www.jppc.lt