Nijolė Morkūnaitė 

Snaigė

 

Pasakyki, snaige, ar toli leki,

Kol ant žemės baltu patalu lieki?

 

Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?

Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?

 

Ištiesiau aš ranką, snaigė  nusileido.

Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.

 

 

Šalna

 

Kai termometras rodo nulį,

Pikta šalna pakrūmėj guli.

 

Žolę sode baltai nudažo.

Negaili net žiedelio mažo.

 

Ji gnaibo nosį, pirštukus,

Su vėju lekia per laukus.

 

Nijolė Morkūnaitė

Ledo pilis

 

Žmonės kalba. Žmonės matė.

Kai Šaltukas pilį statė.

Ledo stogas. Ledo menės.

Pilį saugo besmegenis.

 

Menėj dega ledo žvakės.

Nuo šviesų net raibsta akys.

Apie pilį snaigės šoka.

Kyla, leidžias, kaip tik moka.

 

Bet klausyk, pily naujiena –

Saulė švietė visą dieną.

Pilies bokštai sumažėjo.

Menėse vanduo varvėjo.

 

O jau po trijų dienų

Pažiūrėt pilin graudu.

Pasidžiaugus saulute,

Ji pavirto balute.

 

 

Svetainės lankytoja Rita

Mus užpuolė kosuliai

 

Mus užpuolė nelauktai kosuliai didžiuliai

Kostim, čiaudom, karkaliuojam,

Verkiam ir sloguojam.

Vienas žodis - negaluojam.

 

Mums nereik tokių draugų,

Kosulių bei čiaudulių.

Mes su jais rimtai kovosim,

Vaistus gerti nenustosim.

 

Tepamato kosuliai,

Kad vaikai jiems ne draugai.

 

Jonas Lapašinskas

Senis Šaltis

 

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,

Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,

Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

 

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.

Akiniai dideli – Šaltis mato toli...

Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

 

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.

Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.

Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

 

 

Justinas Marcinkevičius

Aš buvau pipiras

 

Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras.

Lovoj ankšta. Kai guliu,

Išsitiesti negaliu.

 

Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras.

Tėtės batais apsiaunu –

Per ankšti. Nepaeinu.

 

 

Sapnas

 

Sapnavau, sapnavau, kad Mėnulyje buvau.

- Ką gi tu matei Mėnuly?

- Ten saldainių krūvos guli,

Stovi kalnas šokolado, o ledų, o ledų –

Vos gali paeit – slidu!

Puoliau valgyt ir laižyti, net širdis apsalo...

Bet pažadino mamytė:

Pusryčiai ant stalo...

 

 

Mano laivelis

 

Mano laivelis iš beržo tošies,

Sėdi jūreiviai ten atsilošę.

 

Vištos irkluoja, antis vairuoja.

Mano laivelis jūrom važiuoja.

 

 

 

 

 

 

 

         Salomėja Nėris

Senelės pasaka

 

Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną -
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę - žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal...
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! -

Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo -
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

 

Janina Degutytė 

Laiškas

 

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,

Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

 

Aš labai norėčiau laiškininku būti.

Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

 

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.

Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

 

 

                  Jonas Strielkūnas 

Šakar makar

 

Ar žinai, kas buvo vakar?

Vakar buvo šakar makar.

Šakar makar – tai toks laikas,

Kai nurimt negali vaikas.

 

Eina, bėga, kūliais virsta,

Įsipjauna kartais pirštą.

Imas darbo ir nebaigia,

Lenda ten, kur jam nereikia.

 

  Juta Liutkevičiūtė

Močiutė

     Savo mylimai ir vienintelei močiutei

Mano močiutė - geriausia siuvėja!
O mano - dainuoja dainas!
O mano - pati kaime žemę akėja,
Ir kalba Dievuliui maldas.

Pyragą skaniausią iškeps tiktai mano!
O mano man kojines numegs!
O mano močiutė sedės užu stalo
Ir pasaką gražią paseks.

Ir gyrė kiekvienas tik savo močiutę,
Tie kaimo padūkę vaikai. 
Tik nieks iš jų būrio tikrai nesuprato,
Kad kalba be galo kvailai...

O jei kas paklausia, jei kam įdomu -
Man mano močiutė geriausia!
Ir siuva, ir mezga, dainas gal dainuoja,
Bet man ji pati mylimiausia!

 

            Juta Liutkevičiūtė

Prie knygos senos

 

Stiebai jau nulinkę ramunių baltų,
Užmigo ir skruzdės po ryto darbų.
Jau saulę apklojo debesų patalai,
Mėnulis sargybon atplaukia ramiai.

Jau žuvys nurimę, sugulę dugne,
Ir kiškis eglyne giliam jau sapne.
Laputė ir vilkas, pulkelis žąsų,
Seniai jie sumigę, seniai jau tamsu.

Tik tu namie rymai,
Prie knygos senos.
Kurioj karalaitė,
Jau greitai miegos.

 

 

 

 

 

 

 

Giunteris Zalmanas,

iš knygos „Žaidimų skrynelė“, 1988

Akytės tau – kad verktumei

 

Akytės tau – kad verktumei,

O kumščiai – kad kumščiuotum,

Tau keliai – kad ropotumei,

Pirštukai – kad skaičiuotum.

Nosytė – kad tekėtų,

Liežuvis – rodyt draugui,

Ausytės – negirdėti,

Kakta – ragučiams augti.

Žandukai – kad išteptum

Uogienėm ir garstyčiom,

Galva – kad susiprastum,

Kas neteisinga šičia.

 

  

 

Iš knygos „Kalėdų žvaigždė“,

Kaunas, 1938

Stebuklai

 

Kartą vidury dienos

Mėnuo pasirodė.

Bitė jojo ant meškos,

Krosnis virė puode.

 

Šaukštai duoną ėmė riekt,

Peiliai putrą srėbė,

Upės vynu ėmė bėgt,

Sūriu ugnį žiebė.

 

Knygos nešė vaikučius,

Suolas raidę rašė,

Varlės skraidė po medžius,

Plunksnos Barbę pešė. 

 

 

              Petras Panavas 

Apie Zuikį ir Zuikienę

 

 Kartą Zuikis ir Zuikienė

Krūmuos kepė kiaušinienę.

 

Skrido pempė viršum krūmo

Ir pamatė – virsta dūmai!

 

Žvilgt į savo pilką lizdą:

Ten – tiktai lukšteliai blizga.

 

Kad įdūko kuodotoji!

Visos plunksnos piestu stojo.

 

Visas laukas buvo pilnas

Pempių klyksmo, Zuikių vilnos.

 

Nuo to sykio, nuo to karto

Kopūstienę Zuikiai kerta.

 

Kai kas mini kiaušinienę,

Rausta Zuikis ir Zuikienė...

 

Lietuvių liaudies

Šarkelė varnelė

 

Šarkelė varnelė užlipo ant mūrelio.

Vakarienę virti ruošias

Verda vaikams puodą košės.

Maišo košę samteliu,

 

Dangsto puodą sparneliu.

„Duosiu tam ir duosiu tam,

Duosiu tam ir duosiu tam,

O šitam neduosiu.

 

Šitas dykas gulinėjo,

Malkų nešti nenorėjo.

Nesugrūdo anei grūdo,

Neužmaišė nei ragaišio,

Krosnies iškūrenti nėjo,

Su vaikais nevaikštinėjo – tinginio pantis.“

 

 

  

 

 

Dalia Gerasimavičienė

Logopediniai eilėraščiai iš

knygos „Vaikučiai šnekučiai“

Radinys                               S-Š

 

Rado šarka ant šakos

Seną švarką be sagos.

 

Radinys išties puikus.

Šilta šarkai žiemą bus.

 

Supas ant sausos šakos

Šarkos švarkas be sagos.

 

 

Sigutė ir Cibutė                  S-C

 

Turėjo Sigutė ožkelę Cibutę.

Cibutė kojelėm taukšt taukšt –

Sigutė Cibutei per uodegą pliaukšt.

 

Supyko Cibutė – įspyrė Sigutei.

Sigutė Cibutei per uodegą pliaukšt.

Cibutei beliko tik gailiai užbliaut.

 

 

Piktas vėjas                         R

 

Jūra pyko, šniokštė, barės,

Iš pajūrio žmones varė.

Smėlio pilį vėjas griovė.

Nuo galvos kepurę rovė.

 

 

 

 

 

 

 

                Kazys Boruta 

Garnys

 

Garny, garny, ga ga ga!

Tavo pati ragana,

Išvažiavo žagarų,

Parvažiavo be nagų.

Man bandelės nekepė,

Kad ir kepė – nedavė,

Po varteliais pakišo,

Žila kiaulė iškniso.

 

Garny, garny, ga ga ga!

Tavo pati ragana,

Po varteliais pakišta,

Šiaudų kūliu užkišta.

Tie varteliai virst virst,

Tavo pati virkt virkt!

Tie varteliai sudegė,

Tavo pati nulėkė.

 

Garny garny, ga ga ga!

Bus tau ir varlės gana.