|
Sveiki,
Savo istorija dalinuosi su visais, tikiuosi, kad ji padės apsispręsti dėl lemtingo žingsnio daugiau moterų.
Poryt valstybiniai
egzaminai, o šiandien tokia graži šilta balandžio diena. Būtų smagu
nulėkt prie jūros, pasivaikščioti pajūriu, bet tie egzaminai ... Vis
dėlto nusprendžiu, kad reikia pailsėt ir už keliolikos minučių mes su
vaikinu (dabar jau mano vyru) jau vaikštinėjam nuostabiu pajūriu...
Nuo tos dienos praėjo
pora savaičių, jaučiu, kad kažkas ne taip, vėluoja mmm, viską suverčiu
įtampai, ruošimuisi egzaminams, diplominio darbo rašymui, tačiau
intuicija kužda, kad yra dar kažkas... Nuojauta neapgavo – dvi
juostelės. Visada svajojau, kad išvydusi tas lemtingas dvi juosteles
džiaugsiuosi arba verksiu iš laimės, bet dabar ... ašaros ašaros ašaros
ir tikrai ne iš laimės. Dar per anksti, kūdikio tėtis dar nebaigęs
studijų, man, kad ir paskutiniai metai, bet planų planelių, susijusių su
karjera, tolimesnėmis studijomis, begalės. O dabar še tau, dvi
juostelės, viskas griūva... Bemiegė, kupina įvairiausių svarstymų
naktis. Mano brangusis iškart pasakė, kad bet kokiu atveju mane
palaikys, kad ir ką nuspręsčiau.
Nusprendžiau
pasielgti žiauriai, nes maniau, kad taip bus geriausiai. Ryte
nuvažiavome į polikliniką, norėjau, kad viskas įvyktų kuo greičiau, bet
gydytojas pasiūlė palaukti porą savaičių. Košmariškos dvi savaitės,
pilnos dvejonių, bet nusprendžiau... ir vėl aš ligoninėj, tik šį kartą
viena, nes vaikinui egzaminas, jis kitame mieste. Gydytojas paskyrė
egzekucijos valandą, tai vos už poros valandų. Paskambinusi mylimajam,
pasakiau, kad aš to viena neištversiu, viską metęs jis atvažiavo... ir
tai išgelbėjo mūsų princesės gyvybę. Daug daug abiejų ašarų ir atėjusiam
gydytojui pasakytas NE, mes nežudysim savo stebukliuko.
Nuo to momento
atsirado pilvelyje Smiltė, o iki tada ten gyveno kažkas. Visą nėštumą
nežinojom kas gims, bet abu jautėme, kad bus dukrytė, mūsų Smiltė iš
pajūrio.
Ir pagaliau ta įsimintinoji naktis, bėga vandenys, mes
ligoninėje. Po 12 valandų Smiltė jau guli ant mano krūtinės, laimingas
tėvelis perkerpa virkštelę (vėliau sakė, kad tai įsimintiniausias ir
nuostabiausias įvykis jo gyvenime). Vakare jis pasakė nuostabius
žodžius: ,,kaip gerai, kad mes tada nepadarėme TO“ . ir vėl pravirkome,
bet šį kartą trise ir iš didžiulės laimės...
Dukrytė gimė sausį,
visą nėštumą galvojau, kad gimimo proga ją gamta sveikins didžiulėmis
pusnimis sniego ir pūgomis, bet gamta iškrėtė pokštą – pasveikino ją
močiutės darželyje pražydusia gėlyte.
Aistė iš pajūrio
Laiškų kalba netaisyta.
http://www.neplanuotasnestumas.lt/
|
Dalintis