
Galime drąsiai teigti, kad mamos jau yra pamėgę mūsų svetainę
ir kartu su mumis rašo savąjį “Mamos dienoraštį”, bet čia užklydę tėčiai
pasigenda savojo kampelio. Šiandien spausdiname ištrauką iš vieno tėčio
dienoraščio. Jis beje žadėjo parašyti ir daugiau savo “tėtiškų” pastebėjimų.
Kviečiame rašyti ir kitus tėčius, juk vaikams esame svarbūs mes abu. Tad
paskaitykite tėčio Liutauro dienoraščio ištrauką...
,,Tėčio
dienoraštis"
Anksčiau aš galvojau, kad labai patogus yra
sekmadieninio tėčio vaidmuo. Negi blogai, kai tu gali visą darbo savaitės laiką
skirti savo darbams ir niekas tavęs nevaržo. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi
ir papasakoti atsitikimą, kuris pakeitė tokį mano požiūrį.
Kai mūsų jaunėlis pradėjo lankyti mokyklą,
iš pradžių viskas klostėsi gerai. Tačiau vėliau toji euforija baigėsi ir
prasidėjo kasdienybe bei trintis. Jau pirmoje klasėje besibaigiant mokslo metams
sūnus išeidavo iš pamokų, konfliktuodavo su mokytoja. Jo mokytoja tikrai puiki,
“geležinės” kantrybes ir turinti milžinišką patirtį. Ji vaiko provokacijoms
nepasiduodavo.
Kartą pamoku metu, kažkur po trečios
pamokos, sulaukiu sūnaus skambučio. Skundžiasi, kad jį labai keistai veikia
kažkokia muzika, kuri jam “įlindo” į galvą... Nieko nesupratau, tad tik
paklausiau, kada jis grįš, kad galėčiau jį įleisti į namus, rakto jam dar
nepatikime. Sūnus atsake, kad jam penkios pamokos. Tuo tas pokalbis telefonu ir
baigėsi, nors jis man pasirodė keistas. O šalia dar girdėjau vaikų komentarus:
“Kur tu eini? Dar pamokos nesibaigė… Tu niekur neisi” ir panašiai. Tada aš dar
kartą jo perklausiau, kada jis grįš. Jis kažką sumurmėjo, kad po penkių
pamoku…
Man pasidarė neramu. Iš kito miesto galo
automobiliu skubiai parvažiavau namo. Jis jau laukė manęs prie mūsų namu durų…
Klausiu kas atsitiko? Tyli. Pakėliau balsą. Dar kartą klausiu, tik jau griežtai,
kas atsitiko? Tas tik šmurkštelėjo į lovą ir pasislėpė po antklodę.
Perskaičiau moralą apie pareigas ar kažką
panašaus, pridurdamas, kad jis mums su mama daro gėdą ... Gal ir kiek
persistengiau , bet tai jau buvo tikrai ne pirmas kartas.
Jis apsiverkė ir sako, kad nebenori eiti į
mokyklą, nors priežasčių įvardinti negalėjo.Vėliau abu nurimom ir pradėjom
kalbėtis. Tada paaiškėjo ir priežastys. Pasirodo, klasiokai pasišaipė iš
kažkokio jo žaidimo, sakydami, kad tokius žaidžia tik kūdikiai, vėliau tikybos
pamokoje jam, matyt, irgi kažkas nepatiko: gal tikybos mokytoja, gal giesmės,
kurių jie klausosi, gal dar kažkas...
Jis apsisuko ir pardrožė namo, su niekuo net
neatsisveikinęs. Jau nurimusio sūnaus paklausiau, gal jis nebenori išviso eiti į
mokyklą. Vaikas pasakė, kad nori......
Aš pasimečiau, kaip sakoma: supratau, kad
nieko nesuprantu… Pažiūrėjau į laikrodį ir matau, kad pamokos dar nesibaigė, tad
ir pasakiau jam, gal einam į paskutinę pamoką… Vaikas sutiko.
Paskutinė pamoka vyko lauke, vaikai žaidė,
lakstė. Pamatęs mokytoją, sūnus išsigando ir pasiūlė man vienam eiti su ja
pasikalbėti. Aš sakau, gal visgi einam kartu. Nors ir nenoriai, bet jis man
padavė ranką, ir mes priėjom prie mokytojos... Vaikas mokytojos atsiprašė, o
klasiokai pakvietė jį žaisti kartu.
Kol kas sūnaus santykiai su mokytoja geri,
be to vaikas pradėjo dirbti pamokose, tad po kelių dienų vykusiame tėvų
susirinkime man neteko raudonuoti už jį....
Po pamokų grįžęs jis pasakė, kad jau dabar
iš tikrųjų jaučiasi kur kas geriau. Tik mane nustebino viena aplinkybė, kodėl
jis nukabino visas mano nuotraukas nuo kambario sienos ir kažkur paslėpė. Kitų
nuotraukų, kuriose mama, brolis, sesuo, močiutė, jis nelietė. Tai ir svarstau,
gal auklėdamas jį, kiek persistengiau, bet tai nebuvo pirmas kartas, kai jis
susipyksta su mokytoja ir jau kelintą kartą išeina iš pamokų nieko nepasakęs...
Matyt, mano nuotraukos jam priminė tą labai jam nemalonią
situaciją…
Kitą rytą nuotraukos atsirado, lyg ir niekas
nepasikeitė. Tiesa, ruošti namų darbų tenka vis mažiau, matyt daugiau suspėja
klasėje. Ar ilgam? Viliuosi, kad taip...
Tėtis Liutauras