
Kai politinės aistros apniaukia žemės lopinėlį karo ūkanom, žmonija išgyvena
pačias didžiausias nelaimes. Viena jų – prievarta, kai prieš moterį pakeliamas
vyriškas kumštis, kai šiurpiai tenkinama gyvuliška aistra, iš kurios gimsta
vaikas. Deja, nemeilės ir neapykantos vaikai niekam nereikalingi. Jie dar negimę
neturi tėvo ir jų jau nekenčia motinos. Nekenčia už tai, kaip jie buvo
pradėti.
Neapykantos vaikai
Tūkstančiai moterų buvo išprievartautos per karą Bosnijoje.
Europos sąjunga teigia, jog tokių yra apie 35 000. Tačiau niekas nesuskaičiuos,
kiek tūkstančių vaikų gimė iš prievartos. Daug moterų darėsi abortus. Bet dalis
pavėlavo... Jų po širdimi išnešioti ir pagimdyti kūdikiai vadinami „neapykantos
vaikais".
„Norėjau kūdikį
pasmaugti"
Aleno motina niekada nepamirš 1993-ųjų metų vasario
dvidešimtosios. Tą dieną gimė Alenas. „Išgirdusi naujagimio riksmą, paprašiau
gydytojo, kad duotų jį man, - prisimena 33-ejų metų moteris. - Aš norėjau vaiką
pasmaugti." Ji visa širdimi jo nekentė, meldėsi, kad jis mirtų karo sugriautoje
Bosnijos ligoninėje. Šis vaikas jai priminė patirtą prievartą ir kančią...
Vienas iš ligoninę remontuojančių darbininkų pasiėmė berniuką
ir nusinešė į savo šeimą. Šie žmonės įsūnijo Aleną. Dabar jis šnekus, labai
mielas vaikas, visą dieną žaidžiantis su lėktuvėliais. Jis auga šeimoje, turi
mylimus žmones, kuriuos vadina mama ir tėvu.
Alenas net nenutuokia, jog žmonės, kuriuos vadina tėvais,
saugo slegiančią paslaptį apie jo atsiradimą. „Aš jį myliu labiau nei savo
tikras dukteris, - sako Aleno įmotė. - Neįsivaizduoju, kaip jam reikės pasakyti
tiesą, tik žinau, kad reikės." Jie baiminasi, jog tai gali papasakoti bet kuris
iš kaimynų, kadangi visi žino šią istoriją.
Tikroji Aleno mama dabar gyvena Sarajeve, į kurį atsikraustė
iš rytų Bosnijos. Genetinis Aleno tėvas buvo jos kaimynas, vedęs serbas, auginąs
jos amžiaus dukterį.
Kai 1992-ųjų metų balandį Bosnijos serbų kariuomenė paėmė
valdžią miestelyje, tas vyras pirmą kartą įsibrovė į merginos namus ir ją
išprievartavo. Po to pagrasino užmušti, jei kam nors apie tai prasitars. Kelis
kartus per savaitę įsiverždavo į jos namus pasismaginti: mušė, spardė,
prievartavo...
Tai truko keletą mėnesių. Kai merginai pagaliau pasisekė
pabėgti, ji buvo jau penktą mėnesį nėščia. Apžiūrėjęs gydytojas pasakė, jog
abortą daryti per vėlu. Ji norėjo nusižudyti, pasikarti,
nusiskandinti...
Šiandien moteris gyva tik viltimi, kad vyrui (jis gyvas ir
nenubaustas), kuris pasmerkė ją motinystės neapykantai, bus atkeršyta. „Jis
mane taip stipriai sužeidė, kad aš jau niekada nepagysiu..." Šiandien ji
džiaugiasi, jog nenužudė kūdikio, nes šis vaikas vienintelis kančios ir
pažeminimo įrodymas.
Pasmerkti dar negimę
1994-aisiais metais per keturių mėnesių karą Ruandoje buvo
išprievartauta dešimtys tūkstančių moterų. Tai darė „išalkę" kareiviai,
pralaimėjusios armijos vyrai arba suirute pasinaudoję kaimų gyventojai. Aukos
iškentė pragariškas kančias: buvo prievartaujamos, mušamos, niekinamos, žiauriai
kankinamos. Daliai moterų teko atlaikyti seksualinę vergiją pabėgėlių
stovyklose.
Tūkstančiai moterų buvo žiauriai sužalotos ne tik fiziškai,
bet galutinai palaužtos morališkai, begalė užkrėstų venerinėmis ligomis, be
abejo, ir AIDS. Po karo jų kančios nesibaigė. Šių moterų išsižadėjo artimiausi
žmones, šeimos, giminaičiai, kaimynai.
Tautos gyvenime pažeminimas, kančia ir skausmas praeis, kai
gims nauja karta. Ruandos vyriausybės duomenimis, prievartos aukos pagimdė apie
3 tūkstančius vaikų. Dauguma kūdikių buvo pasmerkti tik gimę. Jie buvo palikti
varginguose valdiškuose namuose, nes jų motinos negali susitaikyti su mintimi,
kad įsčiose išnešiota gyvybė - žmogžudžio dalelė. Žmogžudžio, nepagailėjusio jų
vyrų ir vaikų, prievartautojo, skausmingai įsibrovusio į jų gyvenimą.
1994-ųjų metų rugpjūčio-lapkričio mėnesiais į bombų
apgriautus, apiplėštus, centrinius gimdymo namus buvo atvežta apie pusė
tūkstančio moterų. Daugiau kaip pusė paplūdusios kraujais - pačios stengėsi
atsikratyti dar negimusių kūdikių. Jos žalojo save virbalais, žirklėmis,
rūgštimi...
Kaip pasakojo ligoninės ginekologas, jos buvo apimtos
isterijos priepuolio, išsunktom akim, skausmingai iškreiptais veidais, panašios
į zombius. Jos ėmėsi kraštutinių priemonių atsikratyti prievartos „palikimo",
nes iki šiol Ruandoje daryti abortą draudžia įstatymai.
Gydytojai stengėsi aiškinti, jog vaikas nekaltas, jo žaloti
nereikia. Bet moterys atsakydavo: „Aš negaliu auginti vaiko, kurio tėvas išžudė
mano šeimą..." Jos gimdė vaikus, o vidurnaktį pabėgdavo, palikdamos „prievartos
įrodymus".
Nedaug suskaičiuotume laimingų mažylių, kuriuos vargšės
motinos, pamiršusios skriaudą, švelniai paėmė ant rankų. Tačiau šių vaikų
nepripažįsta artimieji. Vienos našlės vyro šeima išsižadėjo ir jos, ir gimusio
vaiko. Jie sake: „Tu miegojai su žmogum, nužudžiusiu mūsų sūnų ir tavo vyrą. Tu
esi išdavikė".
„Aš privalau jį
mylėti"
Leonila niekada nematė veido to vyro, kurio kūdikį nešiojo po
širdimi. Prisimena, kad jis buvo pavargęs, apdriskęs, suprakaitavęs...
1994-ųjų metų gegužės 6 diena Ruandoje. Ginkluota gauja
užpuolė kaimą. Užpuolikai šaudė į visus, bandžiusius kaip nors gelbėtis.
Leonila įbėgo į belangę trobelę ir užsisklendė. Ten ją ant purvinų grindų
pargriovė vienas iš gaujos narių, raumeninga plaštaka užčiaupė burną ir visą
naktį prievartavo. Iš ryto, kai vyras išėjo, ji dar gulėjo užsimerkusi iš baimės
ir skausmo. Šiaip ne taip iššliaužė iš tamsios trobelės į dienos šviesą. Viskas
buvo sugriauta, sudeginta, pilka žemė dėmėta nuo kraujo. Ant rūkstančio žvirgždo
ji rado savo motinos, vyro ir brolio lavonus. Moteris nežinojo, kur jos keturi
vaikai... Nepakeliamo skausmo kančia ją lenkė prie žemės. Po kelių savaičių
pasijuto nėščia.
Gimė sveikas vaikutis. Tai nenustygstantis vietoje,
užkrečiančios šypsenos berniukas. Pavadino jį Banheuriu - „laiminguoju". „Kai
žiūriu į šį vaiką, prisimenu, kaip jis buvo pradėtas, - pasakoja Leonila,
meiliai žvilgčiodama į linksmą pyplį, apsuptą vyresnių jos vaikų. - Jei kas nors
būtų užsiminęs apie abortą, tikrai būčiau neatsisakiusi. Tačiau dabar aš
privalau rūpintis mažyliu, privalau jį mylėti."
Nebyli kančia
Šį pragarą praėjusios moterys iki šiol bijo atvirai kalbėti.
Jų kančia nebyli. Jos netiki, jog nusikaltėliai bus nubausti ar kad iš viso gali
būti teisingumas. Pagal Ruandos įstatymus,
prievartautojai yra baudžiami laisvės atėmimu šešiems
mėnesiams. Tačiau moterys siekia, kad jų patirta prievarta būtų prilyginama
genocidui ir už tai būtų taikoma mirties bausmė. Tik tuomet nukentėjusiosios
išdrįstų prabilti.
Daniela pasakojo, jog ją netrukus po jos vedybų tais pačiais
1994 - aisiais metais išprievartavo kaimynas, vienos mokyklos mokytojas. Jis
gašliai juokėsi: „Aš atėjau tave suluošinti. Aš priversiu tavo rasę gėdytis", -
prisimena moteris. Po dvejų metų ji išgirdo tą patį balsą. Jis skaitė žinias per
valstybinį radiją. Moteriai pavyko šį „skaitovą" uždaryti į kalėjimą. Dabar
Daniela laukiasi kūdikio: „Mano vyras viską žino, bet manęs nesmerkia, nes
supranta: jei žmonės negali išvengti mirties, kai vykdomas genocidas, tai kaip
jie galėtų išvengti prievartos".
Lieka baisiausias klausimas - ką atsakyti
vaikams, kai paklaus apie tėvą ir motiną? Atskleidus tiesą, vaikas gali
būti psichologiškai nužudytas, jis gali augti nekęsdamas savęs, pykdamas ant
viso pasaulio.
Leonila žino, jog ji yra užkrėsta AIDS ir greitai mirs.
Labiausiai jaudinasi dėl Banheurio: „Skaudžiausia, jog kai jis paaugs,
aplinkiniai jam pasakys, kad jo tėvas užmušė mano šeimą, - braukia ašarą
spausdama prie krūtinės vaiką. - Aš nežinau, kaip jį tai paveiks". Ji šito
niekada nepasakotų vaikui. Bet apie tai žino kaimynai. Jie nuolat erzina
berniuką. „Jie jo nekenčia taip pat stipriai, kaip ir tų, kurie mus
prievartavo", - sako Leonila.
Pagal „Newsweek" parengė Jūratė Jadkonytė