Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mamos kampelis > Įdomieji skaitiniai > Vaikai, gimę iš neapykantos ir prievartos
Dalintis

Kai politinės aistros apniaukia žemės lopinėlį karo ūkanom, žmonija išgyvena pačias didžiausias nelaimes. Viena jų – prievarta, kai prieš moterį pakeliamas vyriškas kumštis, kai šiurpiai tenkinama gyvuliška aistra, iš kurios gimsta vaikas. Deja, nemeilės ir neapykantos vaikai niekam nereikalingi. Jie dar negimę neturi tėvo ir jų jau nekenčia motinos. Nekenčia už tai, kaip jie buvo pradėti.    
 
Neapykantos vaikai
Tūkstančiai moterų buvo išprievar­tautos per karą Bosnijoje. Europos sąjunga teigia, jog tokių yra apie 35 000. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek tūkstančių vaikų gimė iš prievartos. Daug moterų darėsi abortus. Bet dalis pavėlavo... Jų po širdimi išnešioti ir pagimdyti kūdikiai vadinami „neapykantos vaikais".
 
„Norėjau kūdikį pasmaugti"
Aleno motina niekada nepamirš 1993-ųjų metų vasario dvidešimtosios. Tą dieną gimė Alenas. „Išgirdusi naujagimio riksmą, paprašiau gydytojo, kad duotų jį man, - prisimena 33-ejų metų moteris. - Aš norėjau vaiką pasmaugti." Ji visa širdimi jo nekentė, meldėsi, kad jis mirtų karo sugriautoje Bosnijos ligoninėje. Šis vaikas jai priminė patirtą prievartą ir kančią...
 
Vienas iš ligoninę remontuojančių darbininkų pasiėmė berniuką ir nusinešė į savo šeimą. Šie žmonės įsūnijo Aleną. Dabar jis šnekus, labai mielas vaikas, visą dieną žaidžiantis su lėktuvėliais. Jis auga šeimoje, turi mylimus žmones, kuriuos vadina mama ir tėvu.
Alenas net nenutuokia, jog žmonės, kuriuos vadina tėvais, saugo slegiančią paslaptį apie jo atsiradimą. „Aš jį myliu labiau nei savo tikras dukteris, - sako Aleno įmotė. - Neį­sivaizduoju, kaip jam reikės pasakyti tiesą, tik žinau, kad reikės." Jie baiminasi, jog tai gali papasakoti bet kuris iš kaimynų, kadangi visi žino šią istoriją.
 
Tikroji Aleno mama dabar gyvena Sarajeve, į kurį atsikraustė iš rytų Bosnijos. Genetinis Aleno tėvas buvo jos kaimynas, vedęs serbas, auginąs jos amžiaus dukterį.
Kai 1992-ųjų metų balandį Bosnijos serbų ka­riuomenė paėmė valdžią miestelyje, tas vyras pirmą kartą įsibrovė į merginos namus ir ją išprievartavo. Po to pagrasino užmušti, jei kam nors apie tai prasitars. Kelis kartus per savaitę įsi­verždavo į jos namus pasismaginti: mušė, spar­dė, prievartavo...
Tai truko keletą mėnesių. Kai merginai pagaliau pasisekė pabėgti, ji buvo jau penktą mėnesį nėščia. Apžiūrėjęs gydytojas pasakė, jog abortą daryti per vėlu. Ji norėjo nusi­žudyti, pasikarti, nusi­skandinti...
 
Šiandien mote­ris gyva tik viltimi, kad vyrui (jis gyvas ir nenu­baustas), kuris pasmerkė ją motinystės neapykantai, bus atkeršyta. „Jis mane taip stipriai sužeidė, kad aš jau niekada nepagysiu..." Šiandien ji džiaugiasi, jog nenužudė kūdikio, nes šis vaikas vienintelis kančios ir pažeminimo įrodymas.
 
 
Pasmerkti dar negimę
1994-aisiais metais per keturių mėnesių karą Ruandoje buvo išprievartauta dešimtys tūkstančių moterų. Tai darė „išalkę" kareiviai, pralaimėjusios armijos vyrai arba suirute pasi­naudoję kaimų gyventojai. Aukos iškentė pragariškas kančias: buvo prievartaujamos, mušamos, niekinamos, žiauriai kankinamos. Daliai moterų teko atlaikyti seksualinę vergiją pabėgėlių stovyklose.
Tūkstančiai moterų buvo žiauriai sužalotos ne tik fiziškai, bet galutinai palaužtos morališkai, begalė užkrėstų venerinėmis ligomis, be abejo, ir AIDS. Po karo jų kančios nesibaigė. Šių moterų išsižadėjo artimiausi žmones, šeimos, giminaičiai, kaimynai.
 
Tautos gyvenime pažeminimas, kančia ir skausmas praeis, kai gims nauja karta. Ruandos vyriausybės duomenimis, prie­vartos aukos pagimdė apie 3 tūkstančius vaikų. Dauguma kūdikių buvo pasmerkti tik gimę. Jie buvo palikti varginguose valdiškuose namuose, nes jų motinos negali susitaikyti su mintimi, kad įsčiose išnešiota gyvybė - žmogžudžio dalelė. Žmogžudžio, nepagailėjusio jų vyrų ir vaikų, prievartautojo, skausmingai įsibrovusio į  jų gyvenimą.
 
1994-ųjų metų rugpjūčio-lapkričio mėnesiais į bombų apgriautus, apiplėštus, centrinius gimdymo namus buvo atvežta apie pusė tūkstančio moterų. Daugiau kaip pusė paplūdusios kraujais - pačios stengėsi atsikratyti dar negimusių kūdikių. Jos žalojo save virbalais, žirklėmis, rūgšti­mi...
Kaip pasakojo ligoninės gine­kologas, jos buvo apimtos isterijos priepuolio, išsunktom akim, skausmingai iškreiptais veidais, panašios į zombius. Jos ėmėsi kraštutinių priemonių atsikratyti prie­vartos „palikimo", nes iki šiol Ruandoje daryti abortą draudžia įstatymai.
Gydytojai stengėsi aiškinti, jog vaikas nekaltas, jo žaloti nereikia. Bet moterys atsakydavo: „Aš negaliu auginti vaiko, kurio tėvas išžudė mano šeimą..." Jos gimdė vaikus, o vidurnaktį pabėgdavo, palikdamos „prievartos įrodymus".
 
Nedaug suskaičiuotume laimingų mažylių, kuriuos vargšės motinos, pamiršusios skriaudą, švelniai paėmė ant rankų. Tačiau šių vaikų nepripažįsta artimieji. Vienos našlės vyro šeima išsižadėjo ir jos, ir gimusio vaiko. Jie sake: „Tu miegojai su žmogum, nužudžiusiu mūsų sūnų ir tavo vyrą. Tu esi išdavikė".
 
 „Aš privalau jį mylėti"
Leonila niekada nematė veido to vyro, kurio kūdikį nešiojo po širdimi. Prisimena, kad jis buvo pavargęs, apdriskęs, suprakaitavęs...
1994-ųjų metų gegužės 6 diena Ruandoje. Ginkluota gauja užpuolė kaimą. Užpuo­likai šaudė į visus, bandžiusius kaip nors gelbėtis. Leonila įbėgo į belangę trobelę ir užsisklendė. Ten ją ant purvinų grindų pargriovė vienas iš gaujos narių, raumeninga plaštaka užčiaupė burną ir visą naktį prievartavo. Iš ryto, kai vyras išėjo, ji dar gulėjo užsimerkusi iš baimės ir skausmo. Šiaip ne taip iššliaužė iš tamsios trobelės į dienos šviesą. Viskas buvo sugriauta, sudeginta, pilka žemė dėmėta nuo kraujo. Ant rūkstančio žvirgždo ji rado savo motinos, vyro ir brolio lavonus. Moteris nežinojo, kur jos keturi vaikai... Nepakeliamo skausmo kančia ją lenkė prie žemės. Po kelių savaičių pasijuto nėščia.
 
Gimė sveikas vaikutis. Tai nenustygstantis vietoje, užkrečiančios šypsenos berniukas. Pavadino jį  Banheuriu - „laiminguoju". „Kai žiūriu į  šį vaiką, prisimenu, kaip jis buvo pradėtas, - pasakoja Leonila, meiliai žvilgčiodama į linksmą pyplį, apsuptą vyresnių jos vaikų. - Jei kas nors būtų užsiminęs apie abortą, tikrai būčiau neatsisakiusi. Tačiau dabar aš privalau rūpintis mažyliu, privalau jį mylėti."
 
Nebyli kančia
Šį pragarą praėjusios moterys iki šiol bijo atvirai kalbėti. Jų kančia nebyli. Jos netiki, jog nusikaltėliai bus nubausti ar kad iš viso gali būti teisingumas. Pagal Ruandos įstatymus,
prievartautojai yra baudžiami laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Tačiau moterys siekia, kad jų patirta prievarta būtų prilyginama genocidui ir už tai būtų taikoma mirties bausmė. Tik tuomet nukentėjusiosios išdrįstų prabilti.
 
Daniela pasakojo, jog ją netrukus po jos vedybų tais pačiais 1994 - aisiais metais išprievartavo kaimynas, vienos mokyklos mokytojas. Jis gašliai juokėsi: „Aš atėjau tave suluošinti. Aš priversiu tavo rasę gėdytis", - prisimena moteris. Po dvejų metų ji išgirdo tą patį balsą. Jis skaitė žinias per valstybinį radiją. Moteriai pavyko šį „skaitovą" uždaryti į  kalėjimą. Dabar Daniela laukiasi kūdikio: „Mano vyras viską žino, bet manęs nesmerkia, nes supranta: jei žmonės negali išvengti mirties, kai vykdomas genocidas, tai kaip jie galėtų išvengti prievartos".
 
Lieka baisiausias klausimas - ką atsakyti vaikams, kai paklaus apie tėvą ir motiną? Atskleidus tiesą, vaikas gali būti psichologiškai nužudytas, jis gali augti nekęsdamas savęs, pykdamas ant viso pasaulio.
Leonila žino, jog ji yra užkrėsta AIDS ir greitai mirs. Labiausiai jaudinasi dėl Banheurio: „Skaudžiausia, jog  kai jis paaugs, aplinkiniai jam pasakys, kad jo tėvas užmušė mano šeimą, - braukia ašarą spausdama prie krūtinės vaiką. - Aš nežinau, kaip jį tai paveiks". Ji šito niekada nepasakotų vaikui. Bet apie tai žino kaimynai. Jie nuolat erzina berniuką. „Jie jo nekenčia taip pat stipriai, kaip ir tų, kurie mus prievartavo", - sako Leonila.
 
Pagal „Newsweek" parengė Jūratė Jadkonytė

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą