Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mamos kampelis > Emigracija ir motinystė > Triukšmingoji Anglija
Dalintis

Penktadienio vakarą, po sunkios darbo dienos įlipu į autobusą. Įsitaisau antrame aukšte. Autobuso gale sėdi spalvingas „angliškas" jaunimėlis. Kadangi anglai kuklumu ir geromis manieromis nepasižymi, esu priversta klausytis aptarimų: kiek jie šiandien planuoja išgerti, ką „kabins" ir panašiai. Savaitgalį čia būtina švęsti. Kiekvieną istoriją paaugliai pagrąžina nelabai turtingu keiksmažodžių žodynu. Karts nuo karto autobusas nuskamba šaižiu juoku ir įvairiais riksmais.
 
Triukšmingoji Anglija
Dabar jau suprantu, kodėl šitoje šalyje netgi vidutinio amžiaus žmonės nešioja ausinukus ir klausosi rėkiančios muzikos. Aš kažkaip nepratusi nešioti ausinuką, nes mėgstu klausytis miesto garsų. Be to, bijau, kad galiu neišgirsti, jei kas nors į mane kreipsis. Bet kiekvieną kartą, kai sėdžiu autobuse, dėl to labai pasigailiu ir sau pasižadu, kad sekantis pirkinys bus ausinukas.
Staiga viena iš kompanijos merginų pradeda klykti. Ji klykia vien dėl to, kad jiems visiems smagu. Nė vienas keleivis neatsisuka ir nebando paprašyti merginos nustoti drumsti jų ramybę viešoje vietoje. Tiesa, vienas vyriškis atsistojo ir nulipo į apačią, o aš nusprendžiau pasilikti savo vietoje ir pažiurėti, kaip viskas klostysis toliau.
 
Pro langą stebiu miesto šurmulį, įvairių tautybių kompanijas, traukiančias į klubus, barus, pajūrį. Lauke jau tikras ruduo ir  nėra labai šilta,  vakare geriau vilkėti striukę ir ploną šalikėlį. Tačiau čia merginos nepratusios šiltai rengtis. Juk už paltų priežiūrą klubuose reikia mokėti ir atstovėti gana ilgą eilę. Tad žymiai patogiau kelią iki klubo padrebėti ir eiti vilkint tik plonyte vasarine suknele ar vos pusę kūno dengiančia palaidinuke. Bet aš mieliau pastoviu eilėje - eidama į klubą vis dėlto užsimetu ką nors šiltesnio.

Miesto centre kompanija išlipo, tad merginos galės dar paklykauti gatvėje ar klube. Su palengvėjimu atsidusau, nes iki namų dar ilgas  ir, tikiuosi, ramus kelias.
Labai apsirikau. Už poros stotelių įlipo keletas vaikinukų kinų. Atsisėdo netoli manęs ir pradėjo tarškėti „paukščių kalba“. Na štai, jei suprasčiau kinų kalbą, bučiau priversta dar ir jų planus sužinoti. Bet gal ir neblogai būtų: tada galėčiau klausytis, o dabar girdžiu tik „paukščių čiulbėjimą", beje, nelabai malonų.
 
Sekancioje stotelėje įlipo porelė, kuri turbūt ką tik išėjo iš greito maisto restorano, prisipirkę visokių rūšių „burgerių". Kvapas pasklido po visą autobusą. O Dieve, kaip šlykštu. Negaliu pakęsti to kvapo! Beje, šito miesto centras dažnai turi tokį kvapą...
Sėdžiu suraukusi nosį, kinų „čiulbėjimas" už nugaros darosi nebepakenčiamas, ir aš nebesulaukiu savo stotelės. Šiaip ar taip, jau nebetoli, tad nusprendžiu leistis į apačią. Prisėdu ant autobuso šone esančios kėdės. Tai, ką išvystu prieš save, priverčia mane nusišypsoti... Iš tikrųjų norėčiau garsiai nusikvatoti, bet šiaip ne taip laikausi.
 
Priešais mane sėdėjo išties labai juokingai apsirengęs apie 65-70 metų vyriškis. Galvą puoše dalmatino kailio spalvos skrybėlė, buvo užsidėjęs 80-ųjų stiliaus tamsius akinius baltais rėmais. Vilkėjo pusiau baltais, pusiau juodais marškinėliais. Kelnės aptemtos, juodos blizgančios odos, juodai balti batai (tokius kažkada avėjo stepo šokėjai ir šiaip buvo labai madingi Al Kaponės laikais). Liemenį puošė „dalmatininis" diržas, o kaklą - daugybė visokio metalo grandinių. Šaunus vyrukas...

Na štai, pagaliau metas išlipti. Iki namų tik kelios minutės kelio.
Namuose pats pirmas pasitinka mano trijų metų padauža Laurynas:
- Mama!!! Kodėl tiek ilgai buvai darbe? Aš tavęs laukiau...
 
Taigi, gyvename laisvoje šalyje
Žmonės čia pripažįsta visas tautybes, visas religijas, visas seksualines mažumas, bet kokių sektų ar slaptų organizacijų narius.

Jei nori įsiverti į veidą tūkstančius auskarų, gali tai padaryti. Jei būdamas vyru užsinorėjai dėvėti suknelę - niekas tau neuždraus ir pirštais gatvėje nebadys. Jei užsinorėjai pakeisti lytį, gali tai padaryti vietinėje privačioje ligoninėje. Jei esi gėjus, lesbietė ar kitokia seksualinė mažuma, čia gali susirasti daugybę draugų,  lankytis specialiuose baruose ir klubuose. Jų pristeigta ne mažiau nei įprastą seksualinį požiūrį turintiems. Čia gali viešai reikšti savo jausmus savo partneriui, ir niekas tavęs nepasmerks.
Niekam nerūpės, jei išsipaišysi savo veidą ar kūną visokiais ženklais ir taip išsiskirsi iš visuomenės, ar jei priklausysi religinei grupuotei, kuri skatina tave ypatingai atrodyti. Visiška laisvė.

O gal turėčiau sakyti - anarchija? Nežinau, kaip jaučiasi kiti imigrantai, atvažiavę iš postkomunistinių ir, sakyciau, santūrių valstybių, bet man ta laisvė nelabai prie širdies. Nežinau, ar turi teisę paauglys autobuse rėkti, taip apsunkindamas mano ir taip skaudančią galvą. Ar turi teisę žmogus, prisivėręs į veidą tiek auskarų, kad net skauda žiurėti, sukelti man tokius nemalonius jausmus vien pažvelgus į jį. Aišku, aš jau pradedu priprasti ir mažiau žvalgausi į gatvės praeivius. Lietuvoje taip pat yra laisvė, tačiau dar labai gerai išsaugota pagarba kitam.
Išvadą galiu padaryti tik tokią - per didelė laisvė žmogui nieko gero neduoda. Ką jaučia tas, kuris susibado savo visą kūną? Kodėl jis nori tai daryti? Ar jis jaučiasi dėl to laimingesnis?...
 
Šiaip ar taip, yra ir kita medalio pusė
Atvykusi čia atsikračiau kompleksų, kurių gal ir ne taip daug turėjau. Gyvenimas čia suteikė man visišką pasitikėjimą savimi. Lietuvoj dažnai jaučiausi prasčiau apsirengusi, nes Klaipėdos merginos visos atrodė kaip nuo podiumo nulipusios. Dirbau šokiu kolektyve, kur paauglės mokinės ateidavo taip išsipusčiusios, jog aš pasijusdavau pilka pelyte.

Dažnai lietuviai labai įsitempę ar tuščiai pasipūtę. Anglai be galo paprasti, neskiria daug dėmesio apdarams. Tačiau jie nuolat šypsosi ir yra labai malonūs. Aš taip pat mokausi šypsotis...
Darbe nuolat vienas kitam nusišypsome, nors ir nesame pažįstami. Net kai tikrai nėra nuotaikos ir pyktis ima dėl kiekvienos smulkmenos, dirbtinai nusišypsojus nepažįstamajam pasijuntu geriau...
Lietuviai protingi ir sumanūs žmonės, bet dauguma jų vis dar su tarybiniais „antspaudais", kurie laikui bėgant turetu išdilti...
 
Mažųjų anglų auklėjimo ypatumai
Grįžusi namo įsijungiu televizorių. Šiandien rodo mano mėgstamą laidą – „Super auklė". Šįkart laidos herojai -  anglų šeima, auginanti du mažamečius vaikus ir vieną devynmetį. Devynerių Tomas visiškai nekontroliuojamas. Jis spiria mamai, vadina ją „stora kale", siunčia visus po velnių, o kartais tiesiog rėkia.
Mažieji trijų metų dvyniai nuo vyresnėlio neatsilieka... Tai, kas vyksta jų namuose, panašu į pilietinį karą! Taigi Super auklė ateina šeimai į pagalbą.

Nežinau kodėl, bet anglams sunkiai sekasi auklėti savo mažuosius... Susimąstau, ką aš daryčiau, jei mano vaikai taip elgtųsi... Vyras turbūt gerai išpertų kailį, o aš, jei dar negulėčiau psichiatrinėje ligoninėje, tai bent jau psichologo paslaugas tikrai bučiau užsisakius.
 
Numaudau Lauryną, pasakau jam labanakt. Neužilgo ir mes su vyru eisim gultis. Abiem buvo sunki diena...



Mažylio džiaugsmai ir vargai

Ryte po pusryčių vėl išsiskirstome kas kur. Vyras į darbą, mes su Laurynu į darželį. Vadinamąją priešmokyklinę žaidimų klasę jis lanko jau antrus metus. Vaikui labai patinka. Tiesa, klasė labai nedidelė, bet vaikų joje apie 20. Vieni iš jų būna ne visą dieną - apie vidudienį eina namo. Maniškis būna iki trečios valandos popiet.
Pietus įdedu pati, darželis neduoda, bet gal taip ir geriau. Išvengiu apsinuodijimų, kurie dažnai pasitaiko tokiose įstaigose.
Už tą vaiko džiaugsmą moku apie 100 svarų į mėnesį.
 
Didieji pokyčiai
Pernai Lauryno grupę lankė ir dar viena lietuvė mergaitė, tačiau šiemet ji perėjo į mokyklą. Sūnus dažnai man užsimena, kad Kristinos nėra, kad ji išėjo į mokykla, todėl ir jam reikia ten eiti.
- Tu tik kitais metais eisi į mokyklėlę, Laurynai. Dar reikia truputį paūgėti.
- Bet aš jau didelis esu!

Nuvelku mažyliui striukę, atsibučiuojam. Aš dar pasuku persimesti keliais žodžiais su auklėtoja ir susimokėti. Vis užmetu akį, ką Laurynas veikia, kur jis eina ir su kuo kalba. Paprastai jis kalbėdavo su Kristina. Jie abu visada susirasdavo ką veikti, tačiau šį kartą jis visiškai vienas įsitaisė kamputyje ir liūdnai stebėjo žaidžiančius vaikus. Nesusilaikiusi priėjau.
- Kodėl neini žaisti?
- Nenoriu.
Čia įsiterpė viena iš auklėtojų:
- Laurynai, ar nori pakabinti ant lentos savo vardą?
- Nagi, eik, aš noriu pamatyti kaip tu kabini lapelį su savo vardu, - skatinu ir aš.

Staiga vaikas pradėjo taip gailiai verkti, kad man vos širdis neplyšo.
- Nenoriu į darželį, noriu eiti su tavim namo! - kūkčiojo apsikabinęs.
Nebežinau, kaip elgtis... Visiškai suglumau. Pasiimti jo atgal negaliu, nes reikia į darbą. Jo dėmesį bandė atitraukti ir auklėtoja, siūlydama tai vieną, tai kitą užsiėmimą. Bet vaikui visiškai neįdomu, tuo labiau, kad jis dar gerai anglų kalbos nesupranta.
 
Žinojau, kad kažkaip turiu ištrūkti. Išsilaisvinau iš jo glėbio, auklėtoja paėmė jį už rankytės, o aš nešiau kudašių. Ašaros pačiai tryško iš akių. Juk mano vaikas toks savarankiškas! Nuo pat kūdikystės galėjau jį palikti bet kam, jis tiesiog su visais randa bendrą kalbą! Kodėl dabar jis pradėjo verkti?!
 
Žvilgsnis vaiko akimis
Pabandžiau situaciją įsivaizduoti iš jo pozicijų.
Mano geriausios draugės, su kuria vienintele galėjau kalbėti gimtąja kalba, klasėje nebėra. Ką sako kiti, negaliu suprasti! Esu visiškai vienas tarp nesuprantamai kalbančių žmonių! Dieve, kaip siaubingai sunku mano vaikui turėtų būti!!!

Eidama atsiimti Lauryno įsidedu į rankinę plytelę lietuviško šokolado, kurio kartais atsiunčia mama. (Dažnai „užsisakau" lietuviškų žurnalų, šokolado, vaikui knygelių ar net kai kurių vaistų, žodziu, to, ko čia nė su žiburiu nerasčiau.) Laurynas pasitinka mane su šypsena ir man lyg akmuo nuo krūtinės nurieda.
Auklėtoja pati prieina ir papasakoja, kad šiandien mano mažylis buvo tikras šaunuolis. Jis netgi gavo žvaigždę už dainavimą angliškai!
 
Paaiškinau auklėtojai, kad jo draugės lietuvės nebėra ir jis jaučiasi vienišas, kad jam anglų kalba kol kas sunki. Pasišnekame, paduodu šokoladą ir jis aukletoją be galo pradžiugina...
Daugiau Laurynas niekada neverkė prieš išsiskiriant, ir darželį lanko su džiaugsmu.


Neplanuotas kūdikis ir nėštumo vargai

Ši vasara buvo, ko gero, karščiausia vasara Anglijoje po daugelio metų. Termometro stulpelis siekė iki 40 laipsnių karščio. Netikėtai pradėjau blogai jaustis, pasidariau jautri kvapams ir maistui. Pamaniau, gal nuo karščio, bet vyras pasiūlė pasidaryti nėštumo testą. Atsakymas buvo teigiamas. Nežinojau net ka galvoti...
Šiuo metu antram vaikui tikrai nebuvau pasiruošus. Prieš kelias savaites buvau pokalbyje del naujo, gero darbo ir labai tikėjausi praeiti atranką.
 
Dabartiniame darbe taip pat dirbau tik mėnesį. Bus nepatogu pasakyti, kad laukiuosi. Ši gyvybė, netikėtai užgimusi manyje, visiškai sujaukė mano mintis. Ką dabar darysime!?
Naujieną pranešiau vyrui. Jis buvo labai laimingas, o aš tokia sumišusi, jog negalėjau nustoti verkti! Parašiau žinute mamai – ji taip pat nudžiugo ir pasveikino...
 
Staiga per ašaras pradėjau jausti neapsakomą džiaugsmą. Niūrios mintys nuslūgo ir aš įsivaizdavau save, supančią ant rankų mažylį... O kaip smagu bus Laurynui, kad augs nebe vienas!.. Bet štai prisiminiau savo pirmąjį gimdymą... Ojojoj.... Iki šiol jis išlikęs kaip vienas didžiausių gyvenimo košmarų... Ir dabar reikės viską išgyventi dar kartą?!...
Bet gal šį kartą bus geriau... Juk sakoma, kad antrąjį vaiką lengviau gimdyti...
Tą dieną mane kankino ir džiaugsmas, ir baimė...
 
Apgaulingas švelnumas
Žinojau, kad, ko gero, praradau naująjį darbą. Neįsivaizdavau, kaip dirbsiu dabartiniame, nes tai buvo gana sunkokas stovimas darbas. Žodžiu, visi planai griuvo... Bet... atsirado vienas, didelis ir brangus „planas", dėl kurio buvo verta viska keisti...
Po savaitės nusprendžiau pasakyti darbdaviui, kad laukiuosi. Neprivalėjau to daryti, bet pati norėjau. Juk tai buvo nelengvas darbas ir darbdavys turėjo suteikti man šiokių tokių lengvatų.
Mano bosė buvo jauna, apie 30-ies metų moteris. Visada atrodė labai miela, todėl ypatingos baimės nejaučiau. Nors ji pati buvo netekėjusi ir vaikų neturėjo, vis dėlto juk ji moteris, todėl tikėjausi supratimo ir palaikymo. Labai apsirikau.
 
Vadybininkė, išgirdusi naujieną, dirbtinai šypsojosi ir dar dirbtiniau pasveikino. Nuo tos dienos darbas toje vietoje virto košmaru. Buvau tuščia vieta, mano klausimai visiškai ignoruojami. O jei paprašydavau mažiau darbo valandų, gaudavau netgi daugiau nei turėjau prieš tai. Kiekvieną rytą darbe pradėdavau apsikabinusi klozetą. Galiausiai vistiek išeidavau namo, nes nepastovėdavau ant kojų.
Apsilankiau pas gydytoją ir pasiėmiau biuletenį dviems savaitėms. Vien pagalvojus apie darbą apimdavo šleikštulys. Tikrai nenorėjau ten grįžti.
 
Džiaugsminga nedžiuginanti naujiena
Lauryną nusprendėme nuvežti mėnesiui į Lietuvą viešnagei pas senelius. Šie buvo labai pasiilgę anūko, o ir aš neturėjau jėgų juo pasirūpinti. Pykino ištisą parą.
Vieną dieną sulaukiau skambučio, kuris man buvo labai svarbus, bet kartu ir nelaukiamas. Paskambino iš mano svajonių darbovietės... Vadybininkas pranešė džiugią naujieną - praėjau atranką ir, jei vis dar noriu, galiu pradėti su jais dirbti. Jei ne nėštumas, turbūt bučiau pašokusi iki dangaus. Bet dabar teko tik sukaupti drąsą ir paaiškinti darbdaviui savo situaciją.
 
- Jei Jūs nenorite manęs priimti, aš visiškai suprasiu, - žinojau, kad jis neturi teisės dabar pasakyti, kad „aš negaliu taves priimti dėl to, kad tu nėščia" (tai prieštarauja įstatymams ir aš galiu imtis teisinių veiksmų). Tačiau nenorėjau priversti žmogaus priimti darbuotoją, kuri bus, sakykime, gan problemiška (darbas buvo taip pat ne sėdimas), be to, išeis motinystės atostogų.
Maniau, kad jis turi teisę pagalvoti. Todėl pokalbį stengiaus užbaigti „susiskambinsime vėliau" ir nieko tvirtai nesutarti. Žinojau, kad jei darbdavys apsigalvos, jis tiesiog man nebeskambins. Labai didelės problemos tame nemačiau, nes darbą vis dėlto turėjau, pašalpas vistiek gausiu, o karjera šiaip ar taip nuplaukė...
 
Valio!
Po savaitės vadybininkas paskambino...
- Nemanau, kad mes turime teisę nepriimti tavęs dėl tavo nėštumo. Jei vis dėlto nori šio darbo, mes tave maloniai kviečiame...
Negalėjau patikėti savo ausimis... Tikrai maniau, kad jis nebepaskambins... Tai buvo džiaugsmingiausia diena tame susijaukusiame mano gyvenimo tarpsnyje. Pajutau, kad ateinantis kūdikis yra ypatingas... Jo atėjimas į pasaulį atneš man sėkmę...
 
Laura M.


Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



jurgita Data: 2012-04-25 18:04:24
tikrai smagu:) dvelkia tokia artima kasdienybe, tokiu siltumu..:) primena pirmus keleta metu mano sioj saly:)

Jovita Data: 2011-07-13 18:07:57
smagu skaityti istorijas zmoniu kurie gyvena toje pacioje aplinkoje. Autore labai gaziai atskleide anglu gyvenimo buda :) kai turesiu laiko butinai ir as parasysiu savo istorija :)

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą