Štai jau atkeliavo Helovinas, ir Vėlinės ant nosies. Gąsdina žmonelius visi, kas tik gali. Iš televizoriaus, net iš gana rimtų laidų eterio, landžioja šmėklos. Laikraštininkams tapo garbės reikalu parūpinti skaitytojams bent vieną straipsnį apie vaiduoklius ar kitus šiaip nelaukiamus svečius.

Į prekybos centrą iš viso nėra ko nosies kišti. Ten moliūgai, skeletukai ir kiti tamsiųjų jėgų atstovai tiesiog į akis lenda. Žodžiu, gąsdina visi, kas netingi, kad tik tam žmogeliui baisiau būtų. Tarsi jis pats nežinotų, ką reiškia bijoti.

Turbūt net neverta kalbėti apie daugmaž įprastas, klasikines baimes, kurių yra beveik kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk, anot psichologų, nieko nebijo tik psichiškai nesveikos personos. Iš vienų baimių išaugama, su kitomis tiesiog susitaikoma, jos prisijaukinamos. Dar kitos mus lydi iki pat pabaigos...

  

Ir mano lengvų baimių kraityje būta visko: mokinio-tinginio baimės (kai drebi, kad tik nekviestų atsakinėti neišmoktos pamokos), vorų bei vikšrų, susapnuotų košmarų, siaubo filmų baimės. Pastarųjų tiesiog nežiūriu ar bent jau vengiu (sunkoka visiškai atsiriboti, kai antroji pusė žiūrėdama „siaubekus“ krizena).

Niekada nesupratau ir nesuprasiu juose rodomo absurdo: kokio velnio tų filmų veikėjai eina į tuščius tamsius namus, rūsius ar dar kur nors. Manęs ten niekas net su botagu nenuvarytų. O dar tas tragiškas muzikinis fonas... Atrodo, ši „siaubekų“ baimė, jų vengimas lydės mane dar ilgai.

 

Prieš kelias dienas Lietuvos padangėj draskėsi, rodos, visi pasaulio vėjai. Naktį pasislėpusi po anklode klausiausi, kaip į langus trankos vėjo gūsiai.  Jie atgaivino prisiminimus: vaikystėje tokių siautėjimų labai nemėgau. Bijojau, kad penkiaaukštis blokinukas, stovintis vos ne tyruose miesto pakraštyje, nesugriūtų. Juk ketvirtame jo aukšte buvo ir mano lovelė...

 

Vis bandydavau įsivaizduoti, ką daryčiau, jei namas vis dėlto neatlaikytų. Deja, savo baimės naudai suvokiau, kad tokiu atveju nelabai ką nuveiksi...   Gal būtent norėdama šiai baimei parodyti „špygą“, savo nuosavą gyvenamąjį būstą rinkausi arčiau žemės ir jokiu būdu ne blokiniame name. Taigi šiandien mano gyvenime viena baime mažiau.

  

Prisiminiau vieną iš rimtesnių mane aplankiusių baimių, susijusių su motinyste.

Daugumą moterų, išgirdusių žinią apie laukimąsi, pirmiausia aplanko džiaugsmas.  Tačiau neužilgo prisistato ir baimė, tos būsenos palydovas. Baimė gimdyti. Juk ne viena yra girdėjusi apie gimdymo skausmus, komplikacijas ir t.t. O kur dar nerimas dėl būsimo vaikelio sveikatos,  ar viskas bus gerai, kaip pasikeis visų gyvenimas atkeliavus mažiukui... Ir štai – devyni laukimo mėnesiai tampa ne tik džiaugsmo, bet ir nerimo ar net baimės laikotarpiu.

 

Prisipažinsiu – ir man taip buvo.   Juk nežinia baugina. O kai nežinai, pradedi ieškoti informacijos. Prisiminiau savo mamos šykščius, bet nieko neskausmingo nežadančius pasakojimus. Įsigijau ne vieną nėštukėms skirtą knygą, skaitinėjau straipsnius, apšniukštinėjau daugybę interneto forumų. Kol galiausiai, matyt, persisotinau visais pasakojimais, kurie nieko konkretaus apie būsimą MANO kūno reakciją negalėjo pasakyti.

 

Tad kelis paskutinius mėnesius net į tą pusę nežiūrėjau. Tiesiog susitariau su mano širdžiai miela gydytoja dėl gimdymo priėmimo. Be to, paskutinio trimestro metu perskaičiau knygą apie pozityvųjį mąstymą, minties galias, ir nuo to laiko galvoje „sukau“ žodžius: „Viskas tvarkoj. Viskas gerai“  . Jie mane palaikė ir gulėjimo patologinių nėštumų skyriuje metu.

 

Finalas – gana greitas ir per daug nenukamavęs gimdymas ir taip nugalėta dar viena mano baimė. O Juručio gimimas buvo dar greitesnis, lengvesnis ir... linksmesnis.   Tarpuose tarp sąrėmių su vyru stebėjom gimdyklos grindimis lakstančius tarakonus ir spėliojom, ar jie sterilūs.   Gal jie su šlepetytėm ar vienkartiniais batukais, kaip kad šioje vietoje privaloma? Žodžiu, nenuobodžiavom.

Ir jei kada teks išnešioti trečiąjį vaikelį, jo atėjimo lauksiu tik su džiaugsmu.

 

Tačiau yra ir tokių baimių, kurios visada glūdės giliai giliai mamų širdelėse. Tai nerimas dėl mažiuko sveikatos, vos tik jam pradeda tekėti nosytė. Tai baimė - kaip seksis vaikučiui (pritapti prie kitų bendraamžių, mokytis, įstoti, susikurti savo gyvenimą ir pan.). Tai noras užauginti vaiką doru žmogumi ir nerimas – ar sugebėsiu? O kad man pavyktų užauginti savo vaikus bent jau tokiais, kokiais užaugino mane ir brolį mūsų mama! Bet iki to laiko dar daug vandens nutekės, ir, tikiuosi, dalis mano baimių bus jau sudilusios...