Pagaliau pradedu pildyti pirmąjį savo virtualų dienoraštį.  Manau, kad šia proga reikėtų kiek išsamiau pristatyti save ir visą šeimynėlę, nes įtariu, kad ne tik aš viena sklaidysiu šio dienoraščio puslapius.

 

Dirstelėjau į pirmąjį sakinį ir šyptelėjau: skambiai aš pavadinau - SAVO dienoraščiu. Man, kaip dviejų vaikų mamytei, kažkodėl atrodo, kad didžioji rašymų dalis teks mano atžalų nuopelnams pažymėti. O apie save suregsiu gal vieną kitą sakinį... Taigi apie viską nuo pradžių.

 

Esu dviejų sūnų (bent jau kol kas), Domo ir Juro, mamytė ir vieno vyro žmona. Žodžiu, esame beveik vidutinė statistinė Lietuvos šeima. Po studijų taip ir likome Vilniuje, taigi dabar bandome porą vilniečių užauginti. Sakau „bandome“, nes kartais nebeaišku, kas ką augina.  Pavyzdžiui, vyresnysis beveik trimetis bamblys aiškina išeinančiam tėčiui: „Usidėk kepulę, lauke labai salta“. Jis dar ir patikrina, ar šis tikrai taip padarė. O jei tėveliui vis dėlto be kepurės pavyko į darbą išsprukti, grįžusį pasitinka mažasis vaikinas ir pareiškia:

- Daba as tave basiu. Tu gali susalti, todėl kita kalta usidek kepule.

 

Pats jis be kepurės ir pirštinių iš namų net vejamas neišeitų.  Praeitą pavasarį daug ašarų buvo, kol pavyko išaiškinti, kad jau šilta. Šis vaikas visai nepanašus į savo mamytę, kuri maža lakstė be pirštinių, šalo ausis, o dabar turi šalčio bijančias galūnes. Nelabai klusni mergiotė buvau, neišauklėjama...

 

Gal todėl mano šaunuolėlis, kažkaip peržvelgęs mamos gyvenimo klaidas, pats imasi auklėti savo tėvelius. Pavyzdžiui, atneša tėveliui suvalgyti vitaminų tabletę arba man liepia eiti laistyt gėlių, nes šios gerti jau nori...

 

 Beje, apie gėles galima ir kiek plačiau papasakot. Prisimenu, kaip mano tėtis ką nors man iškrėtus šypsodamasis sakydavo: „Ką padarysi, vaikai - mūsų gyvenimo gėlės“. Gaila, bet jis taip niekuomet ir nenurodė tų gėlių rūšies. Todėl man neaišku, kuo aš pati buvau ir kokias gėles dabar auginu. 

 

Kartais man atrodo, kad mano jaunėlis galėtų būti švelnus raudonskruostis bijūnas. Juras - jau šešių mėnesių gerai įmitęs rausvų žandų savininkas. Jis guvus ir linksmas berniūkštis, mielas dvidantis graužikiukas.  Bet tik tol, kol nemiega. Kai užmiega, ši persona iš švelnios gėlelės virsta kaktusu ar bent jau labai dygliuota rože. 

Būtent šiuo ramybės metu, kurio, manau, laukia ne viena mamytė, mano gudruolėlis pradeda rodyti ohoho kokį stiprų balselį. Uždūduoja, pasnaudęs pusvalandžiuką, ir vėl ramiai miega tik paėmus ant rankų... Še tau, mamyte, ir lauktoji ramybė, taip sakant. Še tau ir poilsio ar namų ruošos valandėlė... Jei apie Domą mes sakom: „Tu labai geras vaikas, ypač kai miegi“  , tai apie Jurą tenka atsiliepti atvirkščiai. Bet jis kol kas dar mažas. Ir jei tikėti liaudies išmintim, tai maži vaikai- maži vargai (kai pavyksta per parą išmiegoti bent 5 valandas, aš tam posakiui pritariu).

 

O kol kas nuobodžiauti neleidžia Domutis, netrukus į trimečių gretas įstosiantis vaikinukas. Jis tarškia be paliovos nuo ryto iki vakaro. Labai mėgsta piešti, ypač akvarele arba guašu (kad kuo daugiau priterlioti pavyktų). Moka gudriai išmėtyti žaislus po visą butą, kad tėveliai ant jų kuo dažniau sukluptų.  Ir šiaip Domas yra labai šaunus vaikas- juk kiekvienai pelėdai jos vaikai gražiausi, tiesa?. Aišku, turi prisijaukinęs kokį 120 ožių  ar kitų į juos panašių raguotųjų, kurie periodiškai užsuka į svečius, nors jų niekas nekviečia... Kaip bebūtų, Domo šypsena (nuo ausies iki ausies, kartais akys vos matosi) atperka visus jo ožių vizitus ar atliktas išdaigas. Jo šypsena spindi kaip saulutė, kaip snieguolė iš po pavasarinio sniego... 

 

O šių nuostabių gėlelių sodininkas- tėvelis. Kaip ir didesnioji dauguma tėvelių visame pasaulyje, jis penkias dienas per savaitę (geriausiu atveju) žygiuoja į darbelį ir dirba ten nuo ryto iki vakaro. Labai myli tėtis savo šeimą. Tačiau kažkodėl kartais savaitgaliai platiems tėčio pečiams tampa per sunkūs, ir jis laukia pirmadienio tarsi būsimos poilsio dienos...

Taigi taip mes ir gyvenam. Man atiteko garbė puoselėti šeimos gėlių darželį ir patį sodininką. Ši veikla ne iš lengvųjų, bet nėra neįmanoma. 

 

Tiesa, pastarosiomis dienomis vis suku galvą, kaip suorganizuoti Domučiui jo trejų metų sutikimą, kurio jis be galo laukia jau pora mėnesių. Nesu labai patyrusi šioje srityje, tad būsiu labai dėkinga, jei kas pasidalins savo patirtimi. Kaip sukurti vaikui dieną- šventę? Kaip padaryti, kad jam būtų smagu nuo pat ryto, kad būtų įsimintina ir tuo pačiu kad per daug nenuvargintų? Kokius patiekalus paruošti, ypač jei vaikas ne iš valgiųjų? Kada tėveliai turėtų įteikti vaikui savo dovaną- svečių akivaizdoje ar likę vieni su vaiku? Kol kas į šiuos ir panašius klausimus nežinau atsakymų, nes maži pirmieji gimtadieniukai buvo sutinkami tik savam rate.

 

Štai toks gavos pirmasis dienoraščio įrašas apie šį mano, kaip mamos, gyvenimo periodą. Jam apibūdinti neblogai tinka žurnalistės Lukos Vaterlo straipsnio ištrauka: „Mamos - tarsi dar viena žmonių rūšis. Jų intelektą, plačius interesus, seksualumą, koketiškumą ir eleganciją staiga nušlavė motinystės taifūnas. Jos norėjo pakeisti pasaulį, o keičia sauskelnes.“

 

Tikra tiesa, keičiu aš tas sauskelnes, šluostau varvančias nosis ir priterliotas grindis, valau „išpieštas“ valgomais ir nevalgomais produktais sienas, o ir elegantiška būti sunkoka, kai vaikas ant peties atpylinėja... Tačiau juk vaikai greitai auga. Tad jei tik kokių dvidešimties nesusilauksiu, man ateityje dar liks laiko pabūti elegantiškai ir koketiškai karjeristei. Pasakiau pati sau: „Nesuk galvos dėl nepakeisto pasaulio, Elenyt, tu dar daug ką nuveiksi. Juk viskas priklauso nuo norų...“