Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mamos kampelis > Mamos Elenos dienoraštis > Būti ar nebūti? Štai kur klausimas. O taip pat - už ką duodama Nobelio premija (05 15)
Dalintis

Prabėgo dar viena savaitė. Per ją mes kiek nutolome nuo Motinos dienos ir šiek tiek  priartėjome prie Tėvui atmintino savaitgalio.  Bei dar viena savaite arčiau tapo Kalėdos, kurių taip laukia Domutis. Ankstoka, bet jam jų taip labai reikia… Laukia nesulaukia (o pradėjo jis šį procesą vos tik pasibaigus pernykštėms šventėms).

 
Taigi - paskutinės savaitės pasiekimai mūsų padangėje.
Prieš kelias dienas Jurui pagaliau prasikalė trečiasis dantukas (dantulis, pasak tėčio).  Oho, kaip ilgai kalės, bent porą mėnesių švietė,   bet vis nesiteikė išlysti.  O štai dabar pagaliau turim visus tris! Kaip sakoma, apsiginklavo iki dantų mano pilietis. Naujasis burnos „gyventojas” Jurui yra ne ką mažesnis siurprizas nei mums. Jis vis pasitikrina burnos turinį, pakalendamas ar „pagrieždamas“ visais turimais dantukais.
Gaila, bet atrodo, kad artimiausiu metu teks uždaryti pieno barą. Mat mažasis graužikiukas labai mėgsta pagaląsti savo dantukus ten, kur nereikia.

O Domutis šią savaitę įtemptai dirbo – studijavo iš bibliotekos parsineštą „labai rusišką“ (kaip jis pats sako) žvėriukų knygą, tiksliau, pasaulio gyvūnų enciklopediją. Gaila, kad knyga parašyta rusų kalba (tokią jis pats išsirinko). Dėl to studijos daugiau vizualios, nes mama prasta vertėja.
Beje, prieš keletą dienų Domas mane nustebino. Jis pirmą kartą pareiškė, kad nori eiti į vaikų darželį.    Anksčiau bet kokios kalbos šia tema baigdavosi griežtu žodeliu „ne“ , tad šįkart tikrai nustebau.
 
Aš pati vis dar nesu apsisprendusi, kaip geriau pasielgti. Gal todėl, kad mano pačios atsiminimai apie darželį tikrai ne patys geriausi... O gal ir dėl to, kad nelabai norisi savo kol kas visiškai laisvą, jokių kompleksų neturintį „paukštį“ kišti į standartų kupiną „narvelį“...
Kaip pasielgti? Leisti ar neleisti?  Štai kur klausimas. Atrodo, kad šiuo metu svarba jis nė kiek nenusileidžia Hamleto svarstymams : „Būti ar nebūti?“
 
 
Kitas klausimas, kuris man jau gan ilgą laiką neduoda ramybės, nėra toks skausmingas. Tai daugiau retoriniai pasvarstymai: kodėl, nors mama ir tėtis tie patys (bent jau mūsų atveju), vaikai „gaunasi“ tokie skirtingi? 
Laukdamasi antrojo, prisiskaičiau, kad „antrą auginti daug paprasčiau, viskas žinoma; pirmasis vaikas naujai iškeptiems tėveliams tarsi eksperimentinis triušis  , antrasis auginamas ramiai, su patirtim“. Ir panašiai, bla bla bla. Gali susidaryti įspūdis, kad pasigimdysi antrąjį ir švilpausi, mat viskas žinoma, paprasta ir perprasta.
 
Nieko panašaus! Bent jau manieji „varliukai“ parodė tėveliams dideles „nosis“. Žinoma, fizinis panašumas šioks toks yra. Ypač jis išryškėja, kai žvelgi vaikams žemiau juosmens (jei žvilgsnis už sauskelnių neužkliūva)...  Tačiau elgesiu, temperamentu jie visiškai skirtingi (apie mažojo charakterį kol kas ankstoka spręsti, bet ir jis, atrodo, bus savotiškas). Štai keletas pavyzdžių:
 
Domas kūdikystėje „mušė“ visus maistelio suvalgymo rekordus, o aplink Jurą tenka visą valandą straksėti, kol sumaitini košytės porciją (gerai būtų, jei visuomet pavyktų...). Mano mamytė panašų elgesį įvardindavo taip: „Jei palaipiosite sienom, tai išgersiu lašą pieno“;
vienas mano mažylis naktimis miega pakankamai ramiai,  o kitas virkauja kas kelios valandos, vartosi ir makaluojas kaip vijurkas ;
žindukas vienam buvo geras draugas, patikęs iš pirmo „žvilgsnio“, o kitas, pirmą kartą susipažinęs su šiuo leliukų instrumentu, tragiškai susiraukė ir pradėjo žiaukčioti;
pirmasis sūnus kūdikystėje buvo visiškas „rankinukas“, ištisas dienas ant rankų visur keliaudavo, kaip beždžioniukas pats įsikibęs mamos (ar tėvelio) laikydavosi. O štai Juro pozicija šiuo klausimu visai kitokia: ant rankų visai įdomu, bet jei tu laikai –  tavo problemos, laikyk nors visom keturiom galūnėm. Ir griūva mano mažylis iš glėbio, tik spėk gaudyt. Net slingą teko įsigyti, kad šis turtelis netyčia žemėn netaukšteltų.
 
Mano brangučiai ir bendrauja skirtingai, ir vystosi, ir netgi žaidžia  .
Tai kada gi jie panašiausi? Ogi kai miega.   Ankstų rytą žvelgiu aš į saldžiai miegančias savo atžalas, drybsančias mano lovoje (naktį vyksta migracija – iš lovyčių pas mamytę). Vaizdelis vertas Nobelio premijos. Vyrauja taika ir ramybė. Tikra palaima ir kelios minutės tik sau...

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą