Džiaugiuosi, kad jau pavasaris ir lauke vis šilčiau darosi.  Gyvenimas teka lyg ir sava vaga, bet mano vyresnėlis vėl sugrįžo prie draugystės su angina. Vargšui nepavyksta būnant lauke mažiau nei įprastai tarškėti... Nelakstyti kaip pasiutusiam šuniui taip pat neišeina...

 

Taigi eilinį kartą šoktelėjusi temperatūra privertė mus aplankyti gydytoją, kuriai turbūt tuoj įkyrėsim. Ypač po šio trečiadienio vizito... Siaube siaubiausias, kokius cirkus mano angelėlis išdarinėjo! Domas pirmą kartą savo gyvenimėly kategoriškai atsisakė rodyti gerklę, mušėsi, spardėsi... Skambėjo, aidėjo visa poliklinika...

 

Po apžiūros Domas gydytojai pareiškė, kad daugiau pas ją neateis,   kad jis eis į kitą- žaislų- polikliniką. Sumąstė gudruolėlis ir kol kas yra tvirtai tuo įsitikinęs. O mamai tenka sukti galvą, kaip jį įkalbinti kitam vizitui. Problemytė ta, kad per kelias dienas šio įvykio jis tikrai nepamirš, nes atmintis jo traukia minimum pusę metų atgal (o, kad mano tokia būtų...).

 

Taigi teks griebtis įvairių taktinių gudrybių, tik dar nesumąsčiau, kokių. Įdomu, kaip kitoms mamytėms sekas tokiais atvejais?

  

Beje, mamytės, galiu pasigirti, kad mano vyriukas pipiriukas moka pora greitakalbių:  „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“ ir „Geri vyrai gerą girą geroj girioj gerai gėrė“. Tiesa, jas sakant greitis kol kas tik šiaip sau. Bet tuo aš ir pati nelabai galiu pasigirti.

 

Tiesa, antrąją greitakalbę kažkodėl jis iškraipo. Vietoj „geri vyrai“ sako „blogi vaikai“, ir kiek kartų bekartotų, vis taip pat, kategoriškai. Pasako ir krizena, šmikis.

 

Žiūrėsim, kaip gi tarškės mažasis Juružis, kai paaugs.    Kol kas jis naudoja naujai atrastą bendravimo būdą- cypia kaip peliūkštis, kai nori prisišaukti ką nors. Man ir Domučiui toks cypčiojimas kelia juoką, o tėveliui jis nelabai patinka - juk mažasis miegot keliauja tik apie vidurnaktį. Jam į darbą taigi nereikia...

 Tiek pasakojimų šiam kartui. Mat Domas jau baigė pusrytinį jogurtėlį ir man reikia eiti sugirdyti jam vaistų.  Gerai, kad kol kas jis vaistus geria be skandalų, nors jam ta šlykštynė ir nepatinka. Šiuo požiūriu mano sūnelis į mane visai nepanašus. Aš, būdama maža, vaistus spjaudydavau kaip drakonas liepsnas...  Nei geruoju, nei piktuoju tėveliai neįkalbėdavo. Galiu pasakyti, kad kovoje „išgerk, vaikeli, vaistukus“ dažniausiai laimėdavau aš...  Belieka džiaugtis, kad rimtos ligos manęs neaplankė ir užjausti tokių vaikučių su charakteriu tėvelius...

 

  

  

P.s. Minėjau, kad džiaugiuosi pavasariu. Bet šiam atėjus atkeliauja ir maža problemytė: kaip nurengti Domą? Kaip jį ištraukti iš žieminių kepurių, pirštinių, gobtuvų ir šalikų? Žinau, kad atšalus orams dažna mamytė suka galvą, kaip savo aukseliui užmauti pirštines ar kepurę. O manasis be jų nė iš vietos. Būna, kad net namie žaidžia su pirštinėm... Tad kiekvieną pavasarį tenka ilgokai įkalbinėti, kad „išsinertų iš žieminės odos“. Ir šį teks...