Senokai berašiau... Vis laiko pritrūksta, dienos prabėga be galo greitai.   Taigi mano mažasis nusprendė pradėti vaikščioti!  Sprendimas gal ir neblogas, tik kad kojelės jo klausyti dar nelabai nori. Žirglioja į visas puses vienu metu...  Ir visas Juro kūnelis linguoja it nendrė vėjyje. Tenka mamai vedžioti mažąjį keliauninką. Tad vaikštom draugiškai susikibę nuo ryto iki vakaro.

 

Sunku būti mažu – norai dideli, o galimybės labai ribotos . Todėl „dūduoja“ Jurutis, vos tik mama nuo jo atsitraukia, ir šiaip zirzia nuo ryto ligi vakaro. Kaip kokia musė rudeninė... Tėvelis jau pavargo nuo pastovaus niurzgimo, o mano nugara – nuo ilgalaikio vaikščiojimo pasilenkus. Tik Domas džiaugiasi broliuko mankštomis, nes mato, kad neužilgo bus su kuo žaisti ir lakstyti. 

Nors jau ir dabar jiedu moka dūkti – sugula abu vienas priešais kitą ir krizena.   Nežinia dėl ko, bet abiems baisiai linksma. Tik ilgai taip kikenti negali, nes Juras žagsėti pradeda.

 

Džiaugiuos, kad mano berniukai vienas kitą labai myli.   Vos pabudę akimis ieško vienas kito. O kai Domo paklausiu: „Koks berniukas yra pats šauniausias pasaulyje?“ arba „Kas gražiausiai žaidžia?“, šis kukliai atsako: „Aš ir Juras“. Ir taip visur ši šventa dvejybė minima.

 

 

Beje, gerai, kad kol kas tik vienas iš šio darnaus dvejetuko visokiom nesąmonėm užsiima. Ir taip jo „gerų“ darbų pėdsakų visur pilna.   Štai keli darbeliai iš netrumpo pastarųjų savaičių sąrašo:

 

☻ aliejaus vonia. Vieną gana vėlų vakarą mama su tėčiu kalbasi kambaryje, Jurutis ruošias miegoti, o Domas kažką veikia vonioje. Galvojome, kad valosi dantis, todėl nekreipėme dėmesio. Po kiek laiko ateina mūsų gražuolis su aliejuotom iki alkūnių rankomis ir iškilmingai pareiškia: „KAŽKAS blogai padėjo aliejuką“  (tą, kuris vonioje „gyveno“ šimtą metų!!!). Abu tėveliai liuokt prie vonios, o ten – kūno aliejaus bala ant grindų, ištepliota kriauklė ir viskas, ką tik pasiekė kibios rankytės. Na ir, aišku, aliejumi pripėduotas koridorius bei kambariai. Ką gi, teko pasišvarinti...

 

☻ pelių namai. Nežinia nei kada, nei kaip keli mūsų buto kampai tapo kaip apgraužti  . Kai kur duobelės išskobtos, kai kur kaip kirminėlio praeita... (o butas kapitaliai remontuotas prieš pora metų) Kai pastebėjusi šiuos „reljefus“ Domo paklausiau, kas čia atsitiko, jis paaiškino: „Aš su pirštu iškrapščiau“. Faktas, kad tai jo darbas, bet kad su pirštu sienoje duobes išarti?! Gal...

 

☻ sudie, baseine. Per karščius mano mažiai pliuškendavosi pripučiamame baseine. Rašau būtuoju laiku, nes vieną dieną baseinas pavirto rėčiu...    Tiesiog Domutis, pasiėmęs gan aštrų pagalį, nusprendė pažvejoti kaip koks Tarzanas  . Nežinau, ar žūklė labai vaisinga buvo, bet tame baseinėlyje ji buvo paskutinė.

 

☻ „nykštukų kambario“ dekoras. Šis darbas priskiriamas „sunkiosios artilerijos“ serijai. Tiesiog vieną dieną Domučiui šovė geniali mintis – atlikus tualete rimtą reikaliuką šiek kiek pagyvinti vienspalves šios patalpėlės sienas. Mama puoduko turinio rado ne tik ant sienų, bet ir ant rankšluosčio bei durų staktos... Ir, žinoma, ant rankų. Juk tikras menininkas turi būti išsitepliojęs  .

 

Ir taip kas dieną vis po naujieną... O kur dar neįvykusios (laiku sustabdytos) akcijos-atrakcijos... Pavyzdžiui, pavyko užkirsti kelią vienintelio bute esančio kilimo sunaikinimui, kai užtikau Domą pasirengimo stadijoje. Pasirodo, jis nusprendė tik truputį pakarpyti kilimą... 

 

 

Įdomu, kaip šiam gyvam sidabrui seksis darželyje, į kurį jis keliaus nuo rudens   . Užrašydama darželio direktorei pasakiau, kad vaikelis ne iš ramiųjų ir paklusniųjų, bet, atrodo, tai jos neišgąsdino. „Mums neramu, jei vaikas per daug ramus“, - atsakė ji. Tikiuos, kad jos nuomonė ir ateity liks nepakitusi...