We are the winners of Eurovision, we are, we are, we are, we are! Tai bet „įlindo į galvą“ lietuvaičių dainuška... Vaikštau ir niūniuoju, dažniausiai - kai keičiu Jurui sauskelnes.    O jam patinka, ypač „we are, we are“ vieta. Klauso ir šypsosi, savo turtą - keturis dantis - demonstruoja .

 

Šeštadienį visa mūsų šeimynėlė prie televizoriaus susirinko. Šitoks įvykis! Pirmą kartą Eurovizijos konkursą nuo pradžios iki galo peržiūrėjau   ! Net ir Domas kartais atsitraukdavo nuo žaidimų ar kitos veiklos, užpakalį pavizgindavo. Bandė ir polkutę sušokti su LT United plikiu  , bet, vargšelis, kojų  taip greit „vynioti“ nesugebėjo. (Džiaugiuos, kad nei vienas, nei kitas neišsitėškė ant grindų.)

 

Prisipažinsiu: nemaniau, kad kad būtent šis kūrinys turėjo atstovauti Lietuvą. Tačiau kai išvydau visas konkursines dainas, supratau, kad mūsiškiai puikiai „įsipaišo“ į kontekstą.  Ypač prie pabaisiukų dera. Į šiuos Domutis įdėmiai žiūrėjo, o po to nustraksėjo lovon. Tikiuosi, košmarų nesapnavo, nes miegojo gana ramiai.

 

O štai man dėl kai ko truputį neramu.  Tiksliau – dėl praeitą savaitę atsiradusio aiškaus suvokimo, kad vaikas – tai veidrodis, atspindintis visus suaugusiojo veiksmus, įskaitant ir klaidas.   Tai ne bet koks veidrodis, o iškreiptas, viską paryškinantis: net tuos dalykus, kurių galbūt iki šiol nepastebėjai.

 

Pavyzdys: susiruošiau maitinti Jurą, o Domas malasi aplink, kaip koks ryklys aplink auką suka ratus. Aišku, Juro galva taip pat sukasi, ir visai ne į maitinimo prietaisų pusę. Netekusi kantrybės mama ne pačiu švelniausiu balsu pareiškia: „Domai, kiek aš tau kartų sakiau, kol maitinu Jurą, netrukdyk! Eik žaisti!“

Ir ką gi? Sūnutis paklauso, iškeliauja į savo kambarį ir ten kažką veikia.   

Kai Juras papusryčiavo, aš kviečiu ateiti Domutį. Iš kito kambario pasigirsta žodžių tirada, ištarta ta pačia, kaip mamytės, intonacija: „Mama, aš tau sakau – netrukdyk! Aš dabar žvėriukus maitinu!“

 

Taip, maitinimas – šventas reikalas, tad užsičiaupiau ir laukiau „tėvelio maitintojo“ sugrįžimo. Po kiek laiko Domas tikrai pasirodė, pareiškęs, kad žvėriukai jau pavalgė. O aš per tas kelias minutes turėjau progos pamąstyti, kokią didžiulę įtaką vaikui turi suaugusiųjų elgesys. 

 

 Aišku, aš ir anksčiau pastebėjau, kad namie gyvena mažas papūgiukas, bet į tai per daug nekreipdavau dėmesio. Tikriausiai dėl to, kad kol kas nebuvo tokio aiškaus grįžtamojo ryšio. O varge, kokios vis dėlto atsakingos yra tėvų pareigos! Turi būti „budėjimo“ režime tiek dieną, tiek naktį. 

 

 

Jau dabar Domo žodyne yra keletas žodelių, nebūdingų panašaus amžiaus vaikams. Jei kas nors nutinka, jis gali tragišku balsu pabėdavoti kaip kaimo bobulė (įtariu, tai paveldas iš auklės). Nepatinkantį vaiką išvadina „debilu“ (siaubas,   tačiau kol kas niekaip negaliu atpratinti nuo šio žodžio, kurį kaip mat išmoko iš vieno žaidimų draugo).

 

Ir vieną mažą keiksmažodžiuką žino: jį išgirdo, kai mamytė vairuodama pateko į avarinę situaciją (ech, turiu šią mažą nuodėmę – esu pikta vairuotoja... ). Ir pavartoja jį retkarčiais, tačiau visada pagal paskirtį: tik pačiose „tragiškiausiose“ situacijose (pvz., kai jūros vandeniu plaunama sloguojanti nosytė – išties nemaloni procedūra).

 

Žodžiu – auga vaikutis, mokosi, tobulėja...