Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mamos kampelis > Mamos Elenos dienoraštis > Mažo žmogaus dideli pasiekimai ir begalinė vaizduotė (06 12)
Dalintis

Per praėjusias savaites nutiko šis tas svarbaus. Tiesa, ne mano asmeniniame, o Juručio gyvenime. Šis mažas vyras pipiras pirmą kartą pats atsistojo!   Dar su pasilaikymais, su pasivyravimais kaip epušė, tačiau pats! O džiaugės, krykštė visa gerkle:  kvietė mus ateiti ir įvertinti šį žygdarbį.
Kai pasiūliau Domui pažiūrėti į stovintį ir spindintį iš laimės brolį, jis tepasakė: „Jau užaugo!“ Ir pradėjo planuoti, kada gi galės su Juru bėgioti ir žaisti.  Na, palaukti dar šiek tiek teks, nes kol kas tas mažas pilietis vaikšto kaip girtas zuikis.
 
Beje, tas zuikis sparčiai auginasi dantis ir jau pamėgo bandyti jų stiprumą į tėvelių pečius. Krimstelna taip „saldžiai“, kad norom nenorom riktelni. Ot šmikis, mažyliams skirti kramtukai jam neįdomūs, mėtosi nenaudojami. Mėsos mat norisi... Ir kaip gi jį atpratinti nuo šio (mamai ne itin malonaus) užsiėmimo?
 
Tačiau kandžiotis moka ne tik maži vaikai, bet ir kitokie gyviai. Kai buvome išvykę į gamtą, Domutis sėkmingai pašėrė uodus . Vaikšto dabar vargšiukas sutinusiom rankytėm ir inkščia . Suprantu, kad skauda mažučiui, bet mažai kuo galiu padėti, o visokie tepaliukai irgi nelabai efektyviai darbuojasi. Tad dabar namuose gyvena nuolat besiskundžianti kriaugerių auka.
 
Pasirodo, kad jį, be uodų, sukando dar ir šikšnosparniai  , kai mano nabagėlis miegojo. Ir nei tėvelis, nei mamytė nematė tų baisių graužikų, kurie mūsų vaikučiui į ranką įkando... Pasakoja Domutis šią istoriją jau visą savaitę, skiedžia įsitikinęs jos tikrumu visu šimtu procentų. Ir tegul, juk vaizduotės lavinimas – naudingas dalykas. Tik mamytei tenka nustebusiems aplinkiniams nuolat aiškinti, kur tiesa, o kur „pasakėlės iš rūsio“ .
 
Beje, šiokių tokių pasiekimų yra ne tik mažiuko, bet ir vyresnėlio pasaulėlyje. Ogi pastebėjau, kad Domas visai neblogai darbuojasi su kompiuteriu. Mano trimetis varlys jau sugeba įsidėti kompaktinį diską, „paleisti“ žaidimą ir nustraksėti su savo mėgstamu herojum į žygį.  Pažiūrėjusi į taip besidarbuojantį Domutį pagalvojau: „Įdomu, o ką aš veikiau būdama trejų?“  Deja, neprisimenu... Nieko nepadarysi – kita karta, kiti žaislai.
 
O aš, atšilus orams, eilinį kartą susirūpinau savo figūra.  Juk teks apsirengti lengvesniais rūbeliais.  Pasirūpinau, pasirūpinau, pasižiūrėjau į save iš kairės ir iš dešinės, pasimatavau kelis rūbelius ir vėl nebesirūpinu. Prisipažįstu - esu tinginė iš prigimties, tad kol neišsigąsiu savo atvaizdo veidrodyje, tol nieko nedarysiu. Savo laiką mieliau paskiriu knygai, o ne atsilenkimų darymui.   Na, galbūt kitaip galvosiu, kai užpakalis prie žemės ims traukti ar atsisėdus pilvas į nosį remsis... O kol kas man ir taip gerai. Juk oras puikus, saulutė šviečia, vaikai per daug nezirzia – tad ko daugiau bereikia?

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą