Nuriedėjo margos Velykos, palikdamos prikimštus įvairiausio maisto mūsų pilvelius ir išmargintą mano sūnų. Violetinėmis rankutėmis, mat jis (greičiausiai Velykų proga) sugalvojo sulaužyti ir ištyrinėti violetinį flomasterį.  Ir raudonais nuo suintensyvėjusios alergijos žandukais,  nes Domutis alergiškas kiaušinių baltymams. (O kaip gi susilaikysi nesukramsnojęs margučio, kai šalia sėdi pusseserė ir kerta pilnais žandais).

 

Prie margučių temos prisiderino ir Domučio kakta, pasipuošdama gumbu su mėlyne  (šventinių grumtynių su pussesere padarinys). Mano vyriukas pipiriukas – siaubingas mušeika. Baisu net pagalvoti, kas bus, kai jam teks nukeliauti į darželį... (Kol kas su šia įstaiga jis nepažįstamas. Vis neapsisprendžiu: verta leisti jį į darželį ar ne?)

 

O po švenčių vėl viskas po senovei. Auga mano mažyliai, žaidžia, mokosi.  Kadangi lauke jau šilčiau, ten praleidžiame nemažai laiko. Juk taip įdomu tyrinėti, kaip sprogsta pumpurai, darbuojasi skruzdėlytės, voriukai ir kita gyvastis.  O namuose Domo mylimiausia veikla – knygų skaitymas.  Mėgsta klausytis, kai jam skaito tėveliai, labai patinka ir pačiam į knygas nosį kaišioti.

Tik būdama mama pilnai suvokiau, kokiu svarbiu žmonijos išradimu tapo... lipni juosta.  Taip taip, ta pati skaidri lipni juosta, kuria dažniausiai pakuojamos prekių dėžės. Mat su šiuo superdaiktu galima suklijuoti nukentėjusias knygas, nuotraukų albumus, dėlionių ir žaislų dėžes ir kitus dalykus, turinčius potraukį plyšti. Kartais net žaislų remontui tą juostą panaudoju.

Man, tikro knygų mylėtojo augintojai, ypač svarbu, kad visas daugiau ar mažiau nukentėjusias knygeles galima greitai ir švariai sutaisyti. Laikas nuo laiko namuose paskelbiame knygų remonto dieną. Tuomet Domas man suneša savo didžiausią turtą – knygutes. Mes jas peržiūrime ir „sulopome“ ten, kur reikia.

 

Yra namuose ir tokių „varguolių“, kurių lapai kaip įlaminuoti – lipnia juosta apklijuoti nuo viršaus iki apačios.  Štai tokių „šarvuočių“ jau nebesuplėšys, nebent žirkles pasitelktų į pagalbą (tfu tfu tfu).  Šiaip knygas mano sūnutis labai myli. Tačiau tos rankelės kartais savo jėgų neapskaičiuoja: verčiamas lapas tik drykst... Ir žiūri nekaltos akelės: „Mama, nieko tokio, suklijuosi“.

 

Tuoj ir kitas peliukas stos į skaitytojų gretas. Kol kas Jurui pakanka skaniai graužiamų kartoninių ar polietileninių knygelių lapų. Bet kai jis ūgtels, vėl teks lipnios juostos prekybą pagyvinti...