Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mamos kampelis > Mamos Elenos dienoraštis > Ožiai oželiai, aštrūs jūsų rageliai, o mamos kantrybė ne geležinė... (04 30)
Dalintis

Atrodo, dar neminėjau, kad mano vyresnėlis yra ne tik itin aktyvus vyrutis, bet ir „juodas“ vaikų muzikos fanas (ir muzikos apskritai).
 
Praeitą savaitę įsigijom Keistuolių dainų rinkinį, tad dabar kas dieną po kelis kartus jį man tenka išklausyti. Domas jau net kelias dainas mintinai moka: straksi ir dainuoja kartu su Keistuoliais.  Tik vadina juos mano vaikis labai savotiškai. Sako: „Mama, įjunk Juokingėlių kompaktą“.
Kai pirmą kartą šį terminą išgirdau, kelias minutes tik ausimis karpiau – kas gi tie Juokingėliai?  Gerai, kad Domutis turėjo kantrybės išaiškinti nesupratėlei mamytei...
 
 
O šiaip pastaruoju metu linksmybių mano padangėje ne tiek ir daug. Jaučiuos kaip po varžybų nuvarytas arklys... Išsekina mane ožiukų antplūdžiai ir nuo ryto ligi vakaro girdimi NE: nenoriu, nevalgysiu, nesirengsiu, neisiu, negulsiu, nesikelsiu, negaliu, netvarkysiu, ir t.t. O kur dar kiekvienai progai pasitaikius „mėtomas“ koziris „As dal mazas!“... Kartais atrodo, kad nebėra jėgų net klausyti tos neiginių tirados.
 
Žinau, kad dabar Domui yra toji knygose linksniuojama trečiųjų metų krizė. Bet tai manęs nė kiek neguodžia...   Tiesiog pavargau nuo nesibaigiančios ožių vizitacijos, nuo klyksmų ir burbėjimo. Kartais net nebežinai, ką daryti.
 
Dažniausia mano naudojama taktika (mat ji labiausiai pasiteisino): palikti tą gerklingą padarėlį vieną. Išeinu iš kambario arba tiesiog atsitraukiu, jei esam ne namuose. Domas kuriam laikui tarsi dingsta, o jo vietoj atsiranda piktas žmogutis, kurio nei aš, nei tėvelis su Juru nepažįstam ir pažinti nenorim.
 
 
Tačiau kai kada oželių vienų palikti negali, nes... atsiranda „vargšo vaikelio“ užtarėjų.  Kaip taisyklė, parduotuvėje ar tiesiog gatvėje prisistato kokia moterytė (ar net kelios) ir bando guosti mano „vargšą vaikelį“. O šiam tik to ir reikia: aha, žiūrovų atsirado! Spektaklis tęsiasi!
Blogiausia, kad dažniausiai geradarės, net perspėtos nerodyti dėmesio „nabagėliui“, manęs nepaklauso. Bet užtat įdomu stebėti, kaip jos patyliukais pasišalina pačiam „vargšui vaikeliu“ užriaumojus: „Eik is cia!“ Įdomu, kodėl? Ką tai galėtų reikšti?
 

Ar tai, kad mamos balsas, kaip ir šuns toje lietuvių liaudies patarlėje, – į dangų neina? O gal niekas negali pakęsti, kai įsakinėja vos per metrą nuo žemęs pakilęs pyplys?
Nesvarbu. Svarbu šį noriu-nenoriu periodą kaip nors kuo neskausmingiau pergyventi. Antraip ir man gali prasidėti kokia nors „buvimo trečius metus mama“ krizė.
 
 
Beje, tik patyrusi savosios saulutės ekscesus supratau, kokia sunki yra auklės duona. Ypač jei pasitaiko vaikutis su charakteriu.
Ir supratau, kaip mano mamai kartais buvo nelengva su manimi...

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą