Šį kartą dienoraščiui patikėsiu pasvarstymus apie vardų vaikams rinkimą.

  

Pasirodo, šis darbelis tikrai ne iš lengvųjų.   Turbūt ne viena vaikelio, ypač pirmagimio, laukianti ar jį dar tik planuojanti pora nenujaučia, koks didelis ir atsakingas darbas jų laukia. Sugalvoti savo vaikui ETIKETĘ trunka gerokai ilgiau nei paties vaikelio „gamybos“ procesas. Atrodytų, kad net gimdymas yra lengvesnė vaiko atsiradimo dalis. Juk trunka kelias ar keliolika valandų, ir rezultatas aiškiai matyti...

Be to, renkant vardą, reikia būti bent jau šiek tiek aiškiaregiu ir nuspėti, kaip tas vaikelis elgsis ar atrodys. Juk kiek keistai atrodytų mažas, paliegęs Ąžuolas, net musės bijantis Drąsutis ar tamsiaodis juodaakis Saulius (jau greičiau Soliariumas...). 

 

 

Vardo rinkimo veikla ypač sudėtinga tuomet, kai tiki, jog vardas tarsi užkoduoja, turi įtakos visam tolimesniam vaikelio gyvenimui, charakteriui ar net išvaizdai. Tada šeimoje vyksta debatai, literatūros ir vardų žinynų studijos, derybos ne tik su antrąja puse, bet ir su visa gimine. Juk dažnai seneliai, šiaip nelabai galintys dalyvauti vaiko sukūrimo procese, šioje srityje stengiasi atsigriebti.

 

Žinoma, galima naudoti keletą laiko patikrintų vardo paieškos palengvinimų.   Galima, kaip Eglei žalčių karalienei, vaikus vieną po kito krikštyti vartant augalų ar kitokias enciklopedijas. Arba tiesiog atsiversti vardų žinyną ir užsimerkus besti į jį pirštu... Galima daug nesukant galvos pamėginti kurti giminės dinastiją krikštijant vaikus tėvų vardais. Tačiau asmeniškai aš nenorėčiau būti KAŽKAS Jaunesnysis, norėčiau būti AŠ PATS.   Be to, tuomet vardu tampa nebe Antanas ar Bronius, bet skaitvardis (pirmasis, antrasis ir t.t.) arba būdvardis (vyresnysis, jaunesnysis).

 

 

Įdomu, ką galvoja kitos mamytės šiuo klausimu?

Pavyzdžiui aš manau, kad vardą vaikeliui turi išrinkti tik mama. Kiti giminės atstovai, tame tarpe ir tėtis, turi tik patariamąjį balsą. Šis reikšmingas nebent tuo atveju, jei prisiekusi kulinarė mamytė užsigeistų pavadinti sūnelį, tarkim, Šampinjonu. Ar tam, kad finansininkė savo dukters nepakrikštytų Deklaracija. O visais kitais atvejais, nesipykstančiais su sveiku protu, mama – pagrindinė vardo davėja.

 

 

Tokią nuomonę galiu pagrįsti savo pačios patyrimu. Prisipažįstu, kad Elena – tai netikras mano vardas, bet apie jį svajojau nuo pat vaikystės. Ir kaip buvau nustebinta, kai, eidama kokius šešioliktuosius savo gyvenimo metus sužinojau, kad dabartinį mano vardą išrinko tėtis. O mano mama norėjo mane pavadinti... Elena.

 

Todėl renkant vardus abiems savo bambliams mano balsas buvo lemiamas, nors derybos su antra puse vyko ne vieną mėnesį. Prisipažįstu, vardų žinynų studijos – taip pat...