APIE KRAUJO
DONORYSTĘ
Donoras yra pagrindinis šaltinis kraujui gauti. Donore – lotyniškai duoti, dovanoti.
Kiekvienas mūsų šalies pilietis turi teisę į nemokamą gydymą
krauju, jo komponentais bei preparatais, todėl turime propaguoti nemokamą
donorystę. Tik neatlyginamas kraujo davimas donorui teikia moralinį
pasitenkinimą.
Savanoris donoras – tai asmuo, kuris duoda kraujo, plazmos
arba forminių elementų savo noru, negaudamas už tai atlygio pinigais ar kita
materialine forma.
Donoras gali būti atleistas nuo darbo tik tą dieną, kai duoda
kraujo. Donoras po kraujo davimo gali būti vaišinamas užkandžiais, apdovanojamas
atminimo dovanėlėmis, neturinčiomis materialinės vertės (vadovaujantis Lietuvos
Respublikos kraujo donorystės įstatymu). Donorystė – tai kraujo, plazmos ar kitų
kraujo komponentų, kurie bus naudojami gydymo tikslams, davimas.
Pagrindinis donorystės bruožas – savanoriškumas. Niekas
negali priversti žmogaus duoti kraujo. Jis pats turi tam pasiryžti. Asmuo,
pareiškęs norą duoti kraujo, privalo medicininio patikrinimo metu pateikti visus
duomenis apie esamas, persirgtas ligas.
Rekomenduojama, kad donoras būtų ne jaunesnis kaip 18 metų ir
ne vyresnis kaip 65 metų. Donoro pulsas turi būti reguliarus – 50–110 k./min,
arterinis kraujo spaudimas ne didesnis kaip 180/100 mmHg. Hemoglobino turi būti:
moterims ne mažiau kaip 125 g/l, vyrams – 135 g/l. Vyrams leidžiama duoti kraujo
ne daugiau kaip 5 kartus per metus, moterims – ne daugiau kaip 4 kartus. Tiek
vyrams, tiek moterims tarp kraujo davimo turi būti ne mažesnė kaip 2 mėnesių
pertrauka. Vienkartinė standartinė kraujo davimo dozė 450 ml (±10 proc.).
Per savaitę iš donoro plazmos galima paimti ne daugiau kaip 1
litrą, o per metus – ne daugiau kaip 15 litrų.
Kai donoras duoda tik plazmos, jis vadinamas plazmos donoru.
Procedūra, kurios metu iš donoro paimama plazma, vadinama plazmofereze. Tarp
plazmoferezės procedūros ir kraujo donorystės turi būti ne mažesnė kaip 48
valandų pertrauka, o tarp kraujo donorystės ir vėliau atliekamos plazmoferezės
turi praeiti ne mažiau kaip 1 mėnuo.
Donoru gali būti tik sveikas žmogus. Prieš kraujo davimą
svarbus vaidmuo tenka mitybai: reikėtų vengti valgyti aštrių, riebių maisto
produktų (kiaušinių, majonezo, riebios mėsos, silkių, keptų bulvių, tarkuotų
bulvių patiekalų, picos, traškučių ir pan.). Būtina vartoti daug skysčių: dvi
tris dienas prieš kraujo davimą reikia išgerti iki 3 litrų. Geriausia tinka
vanduo arba negazuoti gaivinamieji gėrimai. Nepiktnaudžiauti kava. Taip pat
prieš kraujo davimą reikėtų nerūkyti 10–12 val.
Absoliučios donorystės kontraindikacijos: AIDS, autoimuninės,
onkologinės ligos, epilepsija, cukrinis diabetas, širdies ydos, išeminė širdies
liga, aritmija, trombozė, tuberkuliozė, venerinės ligos, hepatitas,
alkoholizmas, narkomanija, lėtinės inkstų, kvėpavimo sistemos ligos. Laikinas
kontraindikacijas nustato gydytojas, apžiūrintis donorą. Reikia atkreipti
dėmesį, jog po vakcinacijos turi praeiti tam tikras karantino periodas, kad
žmogus galėtų būti donoru.
Ruošiantis kraujo ar jo komponentų perpylimo operacijai, kad
būtų išvengta galimo neigiamo poveikio, taikomos profilaktikos priemonės.
Patikrinamos kraujo saugojimo sąlygos, terminai. Kraujas laikomas buitiniuose
šaldytuvuose nuolatinėje +4°C(±2°C) temperatūroje ne ilgiau kaip 21 parą, jeigu
jis paruoštas stikliniuose induose su konservantu glugiciru arba
citroglukofartatu.
Dabar dažniausiai kraujas laikomas plastikiniuose induose su
konservantu CPDA, į kurio sudėtį įeina dekstrozė, adeninas. Toks kraujas gali
būti saugomas 35 paras. Šaldytuve, kuriame saugomas kraujas, turi būti
termometras (2 kartus per parą termometro duomenys turi būti užrašomi į
žurnalą). Kiekvieną dieną saugomą kraują būtina apžiūrėti. Parenkant terpę
transfuzijai, itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar tara hermetiška, ar etiketė
teisinga, kokie galiojimo terminai, ar nėra makroskopinių pakitimų. Konservuoto
kraujo plazma turi būti skaidri, gelsvo atspalvio, tarp globulinės masės ir
plazmos turi būti aiški riba.
Nesvarbu, kada buvo nustatyta
kraujo grupė, paskutinį kartą prieš perpilant kraują, būtina:
1. Dar kartą patikrinti ligonio kraujo grupę(ABO).
2. Patikrinti donoro kraujo, esančio flakonuose arba maiše,
grupę.
3. Atlikti tapatumo mėginį (pagal ABO sistemą).
4. Atlikti tapatumo mėginį (nustatyti rezus faktorių).
5. Atlikti biologinį mėginį.
Net ir labai stropiai tiriant donorus negalima garantuoti,
kad perpilant kraujo žmogus neužsikrės kokia nors pavojinga liga.
Donorų kraujas dažniausiai tikrinamas dėl hepatito C ir B,
AIDS, sifilio. Tačiau net ir moderniausia aparatūra negalima nustatyti ligos
pačioje jos pradžioje. Šito negali žinoti net pats donoras, nors dažnai tik dėl
pinigų duodantys kraujo asmenys nėra linkę sakyti visos tiesos apie savo
sveikatą. Tiriant donorų kraują ieškoma antikūnų ligą sukeliantiems virusams,
tačiau ne visada šiuos antikūnus galima nustatyti, nes kraujyje jie pradeda
gamintis tik po tam tikro laiko.
Tik ką užsikrėtęs donoras pats dar neserga, bet per savo
kraują jau gali platinti ligą. Pavyzdžiui, užsikrėtusio hepatito C virusu
žmogaus kraujyje antikūnai pradeda gamintis tik po 3–6 mėnesių nuo susirgimo
pradžios, o AIDS virusu – dar vėliau, po pusės metų. Be to, dėl hepatito C
viruso donorų kraujas tikrinamas tik nuo 1992 metų. Iki tol niekas nemanė, kad
ši liga gali būti perduodama per kraują. Galbūt po kelerių metų mokslininkai
nustatys naujų ligų, apie kurias dabar nieko nežinome, tačiau perpilant kraują
jos gali būti platinamos.
Parengė Deimantė Končiuvienė