Didžiausia laimė visiems tėvams – auginti sveiką vaiką.
Tačiau vargu ar rastume nors vieną šeimą, kuri nebūtų susidūrusi su vaiko
negalavimais: didesniais ar mažesniais. Natūralu, kad net menkiausia sloga,
jeigu ja suserga kūdikis, sukelia rūpesčių mamai. Ką jau besakyti apie
karščiavimą, vėmimą ar kaulų lūžius – tai stresas tiek vaikui, tiek tėveliams.
Taigi, viena aišku – liga yra fizinis ir psichologinis diskomfortas. Tačiau visi
žino posakį ,,Dvi medalio pusės”. Pamėginkime pažvelgti į ligą iš dviejų pusių.
Tikiuosi, kad dabar jau visi vaikų gydytojai, konsultuodami
ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvelius, ramina juos ir paaiškina, kodėl mažiukai
palyginus dažnai serga. Juk, susidūrus su išorinio pasaulio mikroorganizmais:
virusais, bakterijomis, vaiko imuninė sistema reaguoja apsauginėmis reakcijomis
- sloga, kosuliu, karščiavimu.
Tokiu būdu organizmas susipažįsta su ligų sukėlėjais. Ir kitą
kartą su jais susidūręs iš karto gamina antikūnius, kurie efektyviai saugo ir
neleidžia pasireikšti ligai.
Taigi, šiuo atveju, tiek tėvų, tiek gydytojų pagrindinė
užduotis - gerai slaugyti vaiką, sureguliuoti rėžimą, mitybą. Taip padedama
vaiko organizmui pačiam kovoti su ligų sukėlėjais ir ,,treniruoti” savo
imunitetą. Kartais, kai liga akivaizdžiai stipresnė už vaiką, prireikia
medikamentų, kurie padėtų nusverti svarstyklių lėkštelę vaiko naudai.
Dabar kita medalio pusė. Visi seniai pastebėjome, kad
mažiesiems pradėjus lankyti darželį, slogos beveik nesibaigia, o kartais pereina
į užsitęsusį kosėjimą ar dažnus karščiavimus. Ne paslaptis, kad gerą darbą
turinti mama negali taip dažnai naudotis nedarbingumo lapeliais, ir nusprendžia,
vardan karjeros, dalį savo atlyginimo paaukoti auklei, kuri prižiūrėtų vaiką
namuose.
Taip, tai tas adaptacijos periodas, kai vaikas susitinka daug
daugiau ir įvairesnių mikroorganizmų, ligų sukėlėjų, nei augdamas namuose,
įprastoje aplinkoje. Teoriškai, jis trunka 5-6 mėn., o praktiškai kiekvienam
vaikui individualiai. Paklausite, kodėl ne visiems vienodai? Ogi todėl, kad
kiekvieno mažylio skirtingos ne tik imuninės sistemos, bet ir nervų sistemos,
temperamentai, charakteriai, psichologinis atsparumas. Jie ir sąlygoja
adaptacijos eigą bei rezultatus.
Štai čia prasideda tie ligų “užkulisiai”, kurie priverčia
susimąstyti – kas pirmesnis: stresas dėl atsiskyrimo su mama, nepasitikėjimas ir
nerimas bendraujant su nauju žmogumi – auklėtoja, triukšmas ir nuovargis
dideliame kitų vaikų būryje ar, vis tik, mikrobai ir virusai, negailestingai
puolantys mamos paliktą darželyje vaiką.
Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą nepavyktų, kadangi
čia dalyvauja visa eilė aplinkybių. Mano nuomone, svarbiausios yra šios: mamos
nusiteikimas darželio atžvilgiu ir pasiryžimas pačiai ,,atsiskirti” nuo vaiko
(tai sąlygoja vaiko saugumo jausmą).
Taip pat grupės mikroklimatas ir auklėtojos asmenybė bei
šeimos gyvenimo būdas ir įpročiai, sąlygojantys vaiko grūdinimosi galimybes bei
savarankiškumo ugdymą.
Norėčiau papasakoti dažnokai pasitaikantį pokalbį ryte,
pusryčiaujant:
-Mamyte, man labai skauda pilvuką...
?...- mama pasimetusi galvoja, ką vakar vakare davė
vakarienei, gal kokį sugedusį maistą, tuo pat metu bando prisiminti vaistus nuo
pilvo skausmo.
-Tu paskambink į darbą ir pasakyk, kad neateisi, nes aš
negaliu eiti į darželį.
...
Kažkas panašaus yra ir jums nutikę, ar ne? Ką darėte?
Šios istorijos pabaigų gali būti keletas: kažkokios
infekcinės ligos pradžia, apsinuodijimas maistu, netgi kažkokio ilgai
besitęsiančio vaiko gyvenime streso sukeltas virškinimo sutrikimas, kurį taip
pat reikia gydyti.
Bet yra dar viena galimybė – vaikas dėl kažkokių priežasčių
nenori eiti į darželį. Todėl, paklauskime tiesiai šviesiai: ar tau skauda
pilvuką todėl, kad tu šiandien nenori eiti į darželį? Neabejokite, 4-5-mečiai
nemeluos, į tiesų klausimą gausite tiesų atsakymą: -Taip, nes vakar susipykau su
draugu, arba su manim niekas nežaidžia... ir t.t. Uždaresnis vaikas tik linktels
galva, tačiau vertėtų pamėginti jo išsiklausinėti priežastis, nes jam tikrai
kiek palengvėtų pasisakius ir sulaukus užuojautos ir supratimo. Paprastai, po
tokio pokalbio, pilvo skausmai sumažėja ar net praeina ir... mamos karjera
išgelbėta!
Kodėl vaikai pasikviečia ligą, tarsi geriausią draugą, sau į
pagalbą, sprendžiant savo emocines problemas? Juos to išmokė jų gyvenimiška
patirtis. Geriau pagalvojus, kuri gi mama ar netgi griežtas tėtis barė savo
vaiką, kai šis sirgo?.. Atvirkščiai, rūpinosi, labiau mylėjo, buvo šalia. Štai!
Argi liga gali būti priešas? Juo labiau, kai šiais laikais vaistai labai skanūs,
lovoje gulėti neliepiama, tad kodėl gi nesusirgus, kai liūdna ar neramu
širdelėje?
Mes, suaugusieji, pasižiūrėkime į save – argi po nemalonaus
pokalbio su viršininku, kuris baigėsi atlyginimo sumažinimu, vakare negėrėme
vaistų nuo nepakeliamo galvos skausmo? O prieš metinę darbo ataskaitą, būsimą
pranešimą didelei auditorijai ar vairavimo egzaminą nesutriko virškinimas
(vieniems tai pasireiškė skausmu ,,duobutėje”, kitiems viduriavimu ar vėmimu)?
Ar neteko kreiptis pas kardiologą dėl širdies ritmo sutrikimo po to, kai
kaimynai iš viršaus užpylė jūsų ką tik suremontuotą butą vandeniu, o vyras su
neapdraustu automobiliu pateko į avariją?
Kodėl gi, kai vaikui skauda galvą, pilvą, širdelę ar netgi
kojų sąnarius, ilgai negalvodami tempiame jį pas gydytojus, guldome į ligoninę,
atliekame įvairiausius tyrimus, prieš tai net nepasiteiravę: ,,Kas tau šiuo metu
nesiseka? Gal tu nerimauji dėl ko nors? Ar nieko nebijai man pasakyti?” Tokie
klausimai tikrai nepablogins vaiko būklės, tačiau neretu atveju gali padėti
geriau suprasti savo vaiką, artimiau pasikalbėti, sumažinti jo skausmą, pabūti
jo draugu, kad nereikėtų vaikui į pagalbą kviestis ligos...
Konsultuodama įvairiuose vaikų klinikos skyriuose, sužinojau
daugybę priežasčių ir aplinkybių, kurios gali sąlygoti vaikų fizinius
susirgimus. Laimei, laiku išsiaiškinus ir geranoriškai bendradarbiaujant
tėveliams, visada pavyksta sustabdyti ligą ir neleisti jai susidraugauti su
vaiku ilgesniam laikui. Mokslininkai yra įrodę, kad daugelis somatinėse
klinikose dažnai besigydančių suaugusiųjų pacientų vaikystėje susilaukdavo iš
tėvų ypatingo dėmesio tuomet, kai kuo nors susirgdavo. Todėl jie, net ir užaugę,
siekdami tokio paties dėmesio iš savo aplinkos, nesąmoningai yra nusprendę
sirgti ir toliau.
Ar žinote liaudies posakį: ,,Visos ligos nuo nervų”? Kaip jau
anksčiau minėjau, pirmiausiai atsigręžkime į save. Kada greičiau susergame
infekcinėmis ligomis? Tikrai ne per atostogas, ir ne tada, kai ruošiamės tuoktis
ir esame įsimylėję – tada net visi aplink esantys gali sirgti, mes
neužsikrėsime... Tačiau jeigu dirbame dviejuose darbuose, namuose kartu gyvena
nuolat viskuo nepatenkinta uošvė, sūnus jau antrą kartą šį mėnesį mokykloje
pametė sportinę aprangą – tada menkiausia sloga pereina į ilgai besitęsiantį
bronchitą (nes gydytis namuose nėra laiko, o antibiotikus išgeriame per pietų
pertrauką, jeigu prisimename), kol galų gale su plaučių uždegimu tenka pagulėti
ligoninėje.
Vaikai į gyvenimą reaguoja tokiu pat būdu: būna linksmi ir
sveiki arba nelaimingi ir dažnai sergantys. Pavyzdžiui, pirmus metus labai
geroje, prestižinėje mokykloje besimokanti penktokė nuolat skundžiasi pykinimu.
Rytais ji negali net kąsnio nuryti, pavalgiusi pietus išvemia, o vakare,
paruošus pamokas, labai įskausta galvą, užmigti sunku, miegas negilus,
nepilnavertis. Po savaitės tokių kančių ji paguldoma į ligoninę, kur per keletą
dienų visi simptomai stipriai sumažėja, o savaitės pabaigoje – visai išnyksta.
Atlikti tyrimai jokių organinių pokyčių neparodo, tačiau teigiamas ligoninės
poveikis, globa ir rūpestis akivaizdūs. Tačiau, kai mergaitei pranešama džiugi
naujiena apie išrašymą į namus, išvakarėse skausmai vėl atsinaujina, netgi
pakyla temperatūra... liga vėl šalia.
Kas gi tai? Atsakymas labai paprastas – organizmas ginasi nuo
kažkokių sunkesnių išbandymų, nei fizinis skausmas ar karščiavimas. Šiuo atveju
tai buvo neatlaikoma konkurencija klasėje, siekimas bet kokia kaina pateisinti
tėvų lūkesčius ir būti geriausia mokine, persimokymas, poilsio rėžimo nebuvimas
ir visa eilė kitų neigiamų emocijų, susijusių su naujokės statusu klasėje.
Reakcija audringa, gąsdinanti, tačiau apsauginė – nes tik taip galima išvengti
visiško išsekimo ir mirties. Taip kūnas mus įspėja, kad pavojus gresia protui,
psichikai, jausmams. Taigi, liga – kas ji: draugas ar priešas?
Aurima Dilienė