|
 Kiekviena tauta nuo neatmenamų laikų turi įvairiausių tabu, ritualų bei papročių, kurių pagrindinė paskirtis apsaugoti mamą ir būsimą kūdikį. Pastarųjų dešimtmečių moksliniai tyrimai ir stebėjimai leido pateikti naujų, nenuginčijamų įrodymų, jog mūsų močiutės buvo greičiau ne prietaringos, o pastabios, kai patardavo besilaukiančiai mamai saugotis gąsdinančių, įtemptų situacijų ir sutelkti savo dėmesį į tai, kas gražu, dora, dvasinga. Taigi, apsukę ratą vėl grįžtame prie senųjų tiesų...
Kada prasideda tikroji tėvystė: kūdikiui gimus ar dar tuomet, kai ruošiamasi jį pradėti? Kaip nėštumo metu formuojasi ir gali būti sąmoningai vystomas kūdikio ir tėvų emocinis ryšys? Ką gali jausti mamos pilvelyje besispardantis kūdikis ir kaip stipriai jo vystymasis, fizinė bei psichinė sveikata yra veikiami tėvų mąstymo, elgesio bei emocinių būsenų? Per pastaruosius porą dešimtmečių mokslininkai, psichologai padarė didelę pažangą bandydami atsakyti į šiuos ir panašius klausimus. Netgi gimė naujas mokslas – prenatalinė psichologija. Kadangi tai mokslas, kurį jau apibūdina minėti klausimai, tai papildomai aiškinti, manau, nereikia.
Įvairiose pasaulio šalyse pasitelkiant naujausias technologijas, tokias kaip ultragarsas, biocheminių organizmo procesų analizė, buvo stebimas žmogaus vystymasis, reakcijos į medicinines intervencijas, motinos elgesį ir jos emocinių būsenų pasikeitimus. Patyrę psichoterapeutai ir gydytojai bendradarbiavo tirdami ryšius tarp įvairiausių prenataliniame laikotarpyje patirtų dirgiklių ir naujagimio, vaiko, suaugusiojo sveikatos sutrikimų, nuostatų bei elgesio. Padaryti atradimai leido visiems prieiti prie bendros išvados: kūdikiai dar iki savo gimimo jaučia ir suvokia kur kas daugiau, nei mes įsivaizdavome. Būtent todėl šiame straipsnyje dar negimusio kūdikio nedrįstu vadinti vaisiumi ir lenkiu galvą prieš močiutes ir motinas, kurios, pasitelkusios savo moterišką intuiciją, nėščiosios bei vaiko elgesio stebėjimą, jau seniai žinojo tą pačią tiesą: žmogaus sveikatai poveikis daromas dar iki jam gimstant, todėl jis turi būti saugomas, mylimas ir ugdomas nuo pat pradėjimo.
Žmogiškumo įrodymai
Tyrimų ir faktų yra kur kas daugiau nei galima išdėstyti viename straipsnyje, todėl paminėsiu tik keletą įdomesnių ir svarbesnių.
Jau septintą nėštumo savaitę yra susiformavę visi pagrindiniai organai ir mes galime naudodami ultragarsą stebėti miniatiūrinį žmogutį, palaipsniui pradedantį reaguoti į mažiausius aplinkos pasikeitimus visais savo pojūčiais – lytėjimo, skonio, klausos, netgi regos. Turėdamas glaudų simbiotinį ryšį su mama, mažylis jaučia jos emocijas ir į jas iš karto reaguoja: pradeda aktyviau judėti ar, atvirkščiai, tampa nejudrus ir apatiškas. Anot žymaus prancūzų mokslininko, profesoriaus J. P. Reliero, į mamos patiriamą stresą mažylis reaguoja stipriai keisdamas savo kūno padėtį, o ilgalaikio streso sąlygomis silpniau vystosi. Kartais emocinis kūdikio nepriėmimas, mamos patiriamas didelis stresas sukelia priešlaikinį gimdymą ar net kūdikio mirtį.
Amerikietis psichoterapeutas Davidas Chamberlainas teigia, kad mažyliai ne tik atsako, bet ir patys aktyviai išgyvena bei geba išreikšti įvairias emocijas. Jie gali išsigandę trauktis nuo tyrimo metu į gimdą įvestos adatos ar verkti, kai daromas abortas. Taip pat jie gali sapnuoti, šypsotis ir bendrauti. Tai ypač akivaizdu stebint dvynių elgesį: mamytės pilvelyje jie bučiuojasi, žaidžia liesdami vienas kitą ar net piktai apsistumdo. Mokslininkai užfiksavo tokias pačias mimikas bei fiziologines reakcijas, kokias patiria panašias emocijas išgyvenantis jau subrendęs žmogus.
Gydytojų psichiatrų Stano Grofo, Franko Lake‘o tyrimai parodė, kad iki gimimo bei jo metu patirti išgyvenimai lieka emocinėje vaiko atmintyje ir gali būti atkurti panaudojant hipnozę ar hiperaktyvų kvėpavimą. Šios išvados buvo lyginamos su vaikų raidos specialistų, psichoterapeutų pastebėjimais, o tai padėjo rasti nenuginčijamus ryšius tarp prenataliniame laikotarpyje patirtų traumų ir tokių įvairaus amžiaus žmonių psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų kaip hiperaktyvumo sindromas, depresija, psichomotorinės raidos sulėtėjimas, įvairios baimės, astma, migrena, miego bei seksualinio identiteto sutrikimai. Čekų psichologams Z. Matejcekui ir H. P. Davidui netgi pavyko įrodyti ryšį tarp nepageidaujamo nėštumo ir tokių sunkiai apčiuopiamų problemų, kaip žema paauglių savivertė, perdėta priklausomybė bei pripažinimo poreikis, kas savo ruožtu paskatina juos elgtis asocialiai ar net nusikalsti. Visi šie faktai rodo, kad negimęs vaikas tikrai turi psichiką. Tai įgimtas bruožas, leidžiantis kaupti ir atsiminti įgytą ankstyvąją patirtį.
Prieraišioji tėvystė
Nustatyta, kad dėl ypatingo psichikos imlumo dar negimę kūdikiai geba mokytis ir gali būti ugdomi. Juos ypač gerai veikia nuolatinis tėvų bendravimas, klausoma muzika, skaitomos pasakos, poezija. Kūdikiai, dar prieš gimimą patyrę tokį tėvų dėmesį ir palaikymą, vėliau būna gerokai sąmoningesni, labiau subrendę, sveikesni bei ramesni nei to nepatyrę jų bendraamžiai. Šios žinios paskatino naujos vaikų auginimo ir ugdymo krypties – prieraišiosios tėvystės idėjas. 1990 metais psichologas Jeno Raffai aprašė metodą, padedantį motinoms sąmoningai formuoti vidinį emocinį ryšį su dar negimusiu savo kūdikiu, įsiklausant į savo jutimus ir bendraujant su kūdikiu kaip su kitu, unikaliu, individu. Šis mamos ir vaiko ryšys padeda mažyliui jaustis priimtam ir gerbiamam giliausiu psichikos lygmeniu. Tai savo ruožtu stimuliuoja žmogaus vystymąsi bei skatina jį domėtis ir pasitikėti pasauliu jau užgimus.
Prieraišumo formavimuisi bei kūdikio vystymuisi ne mažiau svarbus yra ir tėvo vaidmuo. Pastebėta, kad kūdikis geba atpažinti dar iki gimimo su juo bendravusio tėčio balsą, greičiau užmezga su juo artimą emocinį ryšį. D. Chamberlaino tyrimas parodė, kad tie vaikai, su kuriais tėvai bendravo dar iki jų gimimo, lyginant su abejingų ir itin užimtų tėvų vaikais, paauglystėje turi mažiau elgesio sunkumų. Tėvas labai padės būsimai mamai, jei sukurs saugią ir palaikančią aplinką, supratingai reaguos į jos nestabilias emocines būsenas, perims buitinius rūpesčius, sudarys sąlygas daugiau pailsėti, atsipalaiduoti.
Jau minėtas prancūzų mokslininkas Jeanas Pierre‘as Relieras aprašo jo šalyje suklestėjusį supermoters fenomeną, kai būsima mama būna visiškai atsakinga už visus savo, vyro, vaikų, tėvų ir net darbdavių poreikius ir iki pat gimdymo nė kiek nesulėtina savo gyvenimo tempo. Matydamas vis didėjantį priešlaikinių gimdymų, kūdikių raidos sutrikimų skaičių, profesorius teigia, jog genamos nuolatinio nerimo motinos praranda intuityvų, gilų ryšį su savo kūdikiais, nebemoka jų lauktis, nesuvokia tikrosios motinystės paskirties – dalyvauti naujo žmogaus kūrime. Visuomenė savo ruožtu taip pat abejingai reaguoja tiek į sunerimusių mokslininkų perspėjimus, tiek į motinystės svarbą. Oficialiai deklaruodama negimusio kūdikio teises kartu ji pripažįsta ir toleruoja abortus.
Dvasinė nėštumo higiena
Berašydama šį straipsnį sau tyliai pagalvojau, o kas, jei pabandytume sujungti savo protėvių patirtį su šiuolaikiniais prenatalinės psichologijos atradimais? Juk ne mažiau svarbūs yra abu – tiek intuityviosios, tiek sąmoningos – tėvystės aspektai. Sveikos, nuo savo moteriškos prigimties nenutolusios motinos intuityviai jaučia, kad jų kūdikiams svarbiausia yra nuolat jausti jų meilę ir palaikymą. Kaip teigia garsus psichoanalitikas, pediatras D.Winnicotas, kūdikis, žvelgdamas į motinos veidą, jame tarsi veidrodyje gali išvysti save. Atkartodama, o vėliau įvardindama vaikui jo emocines būsenas mama patenkina svarbiausią emocinį poreikį – būti priimtam tokiam, koks esi: leidžiu tau būti, mes dalinamės buvimu drauge. Ką padarė prenatalinė psichologija? Ogi pasiūlėperduoti tą pačią žinią kūdikiui, vos sužinojus apie jo egzistavimą įsčiose, ir nenustoti to daryti tol, kol jis bus psichologiškai pasiruošęs pats atsiskirti. Kaip tai atrodytų praktiškai? Būsimoji mama turėtų bendrauti su savo kūdikiu, kaip su realiu asmeniu: mintyse ar balsu kalbėti, dainuoti, atsakyti į mažylio judesius raminančiu pilvelio paglostymu, svajoti ir šviesiai, pozityviai įsivaizduoti būsimą gimdymą, susitikimą.
Labai svarbu, kad mama atsižvelgtų į savo norus ir kūno poreikius, sulėtintų gyvenimo tempą, užsiimtų tokia dvasinį komfortą užtikrinančia veikla kaip kūryba: pieštų, muzikuotų, kurtų ar skaitytų eiles, rašytų dienoraštį, kurtų rankdarbius. Kūryba, buvimas vienumoje su mažyliu leidžia atkurti, sustiprinti ryšį su savo intuityvia prigimtimi ir tampa neįkainojama pagalba, įgūdžiu gimdymo metu ir vėliau, jau auginant kūdikį. Na, o perdėtas žinių, informacijos akcentavimas neretai blokuoja, stabdo intuityvų motinos suvokimą ir neturėtų būti painiojamas su tikruoju sąmoningumu, kai mama sau gali pasakyti: „Aš stebiu ir suvokiu, kas iš tiesų vyksta, nors tai nesutampa su mano žinojimu, kaip viskas turėtų vykti...“
Kūryba, bendravimas su dar negimusiu mažyliu leidžia sukurti tą ypatingą tarpusavio ryšį, kuris vystysis ir augs, teikdamas saugumą ir palaikymą, ir kurį drąsiai galėtume pavadinti tikrąja tėvystės pradžia.
Psichologė Aušra Šūmakarienė
|
Dalintis