Žmonijos istorija mena, kad vaikai beveik visuomet buvo laikomi tėvų arba kokios
valstybinės institucijos „nuosavybe". Būti vaiku – vadinasi, neturėti jokių
prigimtinių teisių. Senovės Romoje žmogus savo vaiką galėjo parduoti, pamesti
arba nužudyti. Vaikažudystė buvo dažniausiai praktikuojama dėl ekonominių
sumetimų. Tėvai, negalintys pasirūpinti savo vaikais, juos nužudydavo, palikdavo
likimo valiai arba parduodavo į vergiją.
Iki šiol rasime tėvų ir mokytojų, kurie laikosi tiesiog iš
amžių glūdumos atkeliavusių autoritariškų auklėjimo nuostatų ir mano, kad tik
nepagailėjus vaikui rykščių jis užaugs neišlepęs.
Smurtas prieš vaikus - kas
tai?
1871 m. Niujorke buvo įkurta Vaikų apsaugos nuo žiaurumo
draugija. O nuo 1962-ųjų pasaulyje paskelbta tūkstančiai straipsnių ir išleista
šimtai knygų, kurios nušviečia vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio ir vaiko
apleistumo temas.
Koks yra vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio apibūdinimas?
Kalifornijos valstijos įstatymuose rasime tokį apibrėžimą: „Tai neatsitiktinis
vaiko sužalojimas, kurį atlieka ar kuriam leidžia įvykti tėvai ar kiti asmenys,
globojantys vaiką”. Šis terminas apima emocinę, fizinę ir seksualinę žalą. Į
įstatymą įtrauktas ir vaiko apleistumas bei išnaudojimas. Teisminio įsikišimo
poreikį nulemia ne tiek sužalojimo laipsnis, kiek pats faktas.
Vaikų apsaugos nuo žalojančio suaugusiųjų elgesio vadove
rašoma: „Fizinį smurtą ir ryškų vaiko apleistumą bei nepakankamą mitybą
nustatyti daug lengviau nei subtilesnius ir mažiau akivaizdžius sužalojimus,
kurie atsiranda dėl netinkamos emocinės atmosferos ar dėl seksualinės
prievartos. Tačiau vaiko fizinę bei emocinę sveikatą ir vystymąsi sutrikdo ir
grėsmę sukelia visos vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio formos, ir joms visoms
turi būti skirtas atitinkamas dėmesys”.
Vienas iš svarbiausių įrodymų dėl vaiko sužalojimo – tai
paties vaiko pasisakymas kam nors apie tai. Kalifornijoje asmuo, kuriam vaikas
papasakoja apie jį žalojantį elgesį, net tuo atveju, jei paaiškėja, kad
pranešimas buvo neteisingas, turi absoliučią neliečiamybę. T.y. jam negali būti
iškelta byla dėl melagingų parodymų. Tiriant pranešimą visuomet nepamirštama
galimybė, jog vaikui daromas spaudimas, kad jis tylėtų. Todėl pokalbiai su vaiku
namuose arba mokykloje vyksta be pašalinių.
Nelengva socialinio darbuotojo
misija
Socialiniam darbuotojui techniškai lengviausia įvertinti
žalos vaikui faktą, kai sužalojimą konstatuoja gydytojų ar ligoninės pranešimas.
Bet ir šiuo atveju reikia nustatyti ar sužalojimas atsitiktinis, ar jo
priežastis – prievarta vaikui arba apleistumas. Kitais atvejais socialinis
darbuotojas remiasi nustatytais juridiniais kriterijais bei savo paties
pasirengimu, patyrimu, sugebėjimu priimti sprendimus.
Iš tikrųjų socialinio darbuotojo veikla yra menas,
prilygstantis muzikai ar dailei. Jis turi rasti bendrą sąskambį su jo tyrinėjama
aplinka ir žmonėmis. Gavęs pranešimą apie žalą vaikui, socialinis darbuotojas
tariasi su gydytojais, seselėmis, mokytojais, mokyklos vadovybe, policininkais,
psichoterapeutais, vaiko kaimynais ir giminėmis, teisėjais, advokatais ir pan.,
kokių imtis veiksmų toliau.
Socialinis darbuotojas vyksta tirti gauto pranešimo į
nepažįstamą jam aplinką. Gali paaiškėti, kad tai labai rimtas atvejis, bet gali
būti ir klaida. Iš anksto niekas to nežino. Esant pavojui, kartu vyksta ir
policininkas. Jei vaikas labai apleistas arba jis fiziškai ir seksualiai
prievartaujamas, policininkas turi teisę vaiką ar vaikus paimti valstybės globon
iki bylos svarstymo, kuris skiriamas po trijų dienų.
Teismas vaiko ar vaikų tėvams suteikia 12-18 mėnesių
problemai spręsti: tėvai nukreipiami į psichoterapijos užsiėmimus bei „tėvų
kursus”, aišku, garantuojami tėvų kontaktai su vaiku.
Vaikų tarnybos departamento tikslas – tai pirmiausia šeimos
kaip vieneto išsaugojimas. Todėl maksimalus laikotarpis, kurį vaikas būna
atskirtas nuo tėvų ir atiduotas valstybės globai – 18 mėnesių. Jei per šį
laikotarpį tėvai neįrodo, kad gali sukurti saugius, vaiką puoselėjančius
santykius, vaikas gali būti įsūnytas ar įdukrintas arba gali būti nustatyta
teisminė vaiko globa.
Kokie bruožai būdingi vaikus
žalojantiems tėvams?
Kitais žodžiais galima paklausti: „Ką šie tėvai patyrė
vaikystėje, kas dabar skatina tokį jų elgesį?”. Prievarta, kaip ir visoks
elgesys, yra išmokta. Tėvams būdinga: nevaldomas agresyvumas, žmonių vengimas ir
nemokėjimas bendrauti su aplinkiniais, autoritetų baimė arba, priešingai,
iššaukiantis elgesys, stiprus kaltės jausmas, žemas savęs vertinimas.
Tiriant vaikus žalojančias motinas, nustatyta, kad jų žemas
savigarbos jausmas, menkas pasitenkinimas šeima, nenoras teikti šilumą šeimos
nariams. Kitaip tariant, motinos nesugeba suvokti savo vaiko jausmų, nes jų
pačių emocinės šilumos poreikis nebuvo patenkintas. Motinos menkai nutuokia,
kokie yra normalūs vaiko emociniai poreikiai.
Daugelis tyrimų parodė, kad vaiką žalojantys tėvai nežino
vaiko vystymosi stadijų bei kokio vaiko elgesio galima tikėtis kiekvienoje šių
stadijų. Dažnai šie tėvai iš savo vaikų reikalauja per daug ir elgiasi su jais
kaip su mažais suaugusiais. Vienas iš pastoviausių tokių šeimų bruožų yra tas,
kad prievarta, apleistumas, tėvų netekimas kartojasi iš kartos į kartą.
Socialinio darbuotojo uždavinys – nutraukti šią grandinę, kad šios dienos vaikai
ateityje netaptų savo vaikus žalojančiais tėvais.
Stresas šeimoje, sukeltas būtiniausių gyvenimo sąlygų
nebuvimo – gyvenamo būsto, maisto, rūbų, medicininio aptarnavimo, išsimokslinimo
– gali būti tėvų nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti vaiko fiziniais ir emociniais
poreikiais priežastimi. Kovodami dėl išlikimo, tėvai gali nesugebėti racionaliai
išspręsti sudėtingų situacijų, o tai paskatina prievartą vaikams.
Toks situacinis stresas nėra joks tėvų pasiteisinimas. Tačiau
į tai turi atsižvelgti įstaigos, kurios sprendžia vaikų apsaugos klausimus, ir
imtis priemonių, kad ateityje vaikui žala nebūtų daroma, o tėvai, prireikus,
gautų atitinkamą gydymą arba būtų nubausti.
Vaikų apsaugos sistemos ir socialinio darbuotojo įsikišimas
neretai paskatina pozityvius pakitimus vaikus žalojančiose šeimose. Būna, kad
šeima suyra. Kas geriau vaikui – ilgų ginčų problema. Kai kurios šeimos būna
Vaikų apsaugos tarnybų akiratyje daugelį metų, bet jokių pakitimų nepastebima.
Tačiau būna ir laimėjimų – moterys įgauna pasitikėjimą savimi, sukuria naujas
šeimas, pradeda naują gyvenimą.
Straipsnis parengtas pagal Joaną L.Rogers